„1317 metai yra data, kai kunigaikščio Gedimino valdymo laikais buvo užbaigtos metropolijos įkūrimo pastangos. Ko gero, tai truko kelerius, gal keliolika metų, o darė tai ir jo pirmtakas bei pusbrolis Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis. Minėdami jubiliejų norime, be kita ko, atkreipti dėmesį į tai, kad krikščionys stačiatikiai etninėje Lietuvoje buvo ilgokai iki krikšto priėmimo iš Vakarų. Jei Lietuvos valdovai būdami pagonys stengdavosi, kad jų šalies teritorijoje būtų įsteigtas administracinis cerkvės vienetas, matyt, tam buvo poreikis: jų pavaldiniai buvo Rytų apeigų krikščionys“, - pokalbyje su „Vilniaus krašto savaitraščiu“ pasakojo Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupijos kurijos kancleris ir dviejų Vilniaus cerkvių - Šv. Paraskevos ir Švč. Dievo Motinos soboro (katedros) klebonas kun. Vitalijus Mockus.
Kartu jis pabrėžia, kad per kultūrinius renginius, tokius kaip koncertai ir parodos, organizatoriai nori parodyti Lietuvos krikščionių stačiatikių tradicijų ir kultūros turtingumą. Pirmadienį, lapkričio 13 d., Valdovų rūmuose vyko pagrindinis koncertas „Lietuvos stačiatikių metropolijai - 700!“ Kiti kultūriniai renginiai vyko miestuose, kur yra didesnės stačiatikių bendruomenės - Kaune, Klaipėdoje ir Visagine.
Nuo šimtmečių...
Leidimą naujai administratūrai steigti XIV amžiaus pradžioje išdavė Konstantinopolio patriarchas Jonas XII ir Bizantijos imperatorius Andronikas II, patenkindami Lietuvos kunigaikščių prašymus. Metropolijos centras buvo Naugarduke, o pirmasis jos vadovas buvo Teofilius; jam buvo pavaldūs Polocko ir Turovo vyskupai. Stačiatikių krikščionybė į Lietuvą bandė skverbtis gerokai anksčiau. Daug Lietuvos kunigaikščių gaudavo turtus rusėnų žemėse, priimdami krikštą. Stačiatikių cerkves, o galbūt ir vienuolynus, Vilniuje funduodavo, be kita ko, Antroji Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo žmona, Tverės kunigaikštytė Julijona. Funduotomis šventovėmis šalia fundatorės ir jos dvaro naudodavosi ir rusėnų pirkliai, kurie XIV amžlaus pirmojoje pusėje buvo sudarę mieste tankią koloniją.
„Prieš įsteigiant metropoliją jau turėjome tris lietuvių kilmės stačiatikių šventuosius: Pskovo kunigaikštį Daumantą (karaliaus Mindaugo svainį), vienuolį Jelisiejų Lavriševskį (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio sūnų) ir vienuolę Charatiną (karaliaus Mindaugo giminaitę). Visa tai reiškia, kad čia buvo tikinčiųjų bendruomenės, pirmosios parapijos ir vyskupijos. Minėdami jubiliejų pabrėžiame, kad stačiatikiai Lietuvoje - tai vietiniai tikintieji. Kita vertus, nepaisant to, kad nuo amžių gyvename šalia kitų konfesijų krikščionių, žmonės mažai apie mus žino. Atsirado daug mitų ir stereotipų, kurie neturi nieko bendro su realybe. Todėl panašios šventės padeda pažinti stačiatikių tradicijas ir kultūrą. Norime parodyti, kuo gyvename ir kokie esame“, - aiškina kun. V. Mockus.
Studijuoti į Lenkiją
Lietuvoje Rytų apeigų krikščionys sudaro apie 4 proc. gyventojų. Yra 57 stačiatikių parapijos ir du vienuolynai (Vilniuje): vyrų (prie Šv. Dvasios cerkvės) ir moterų (Šv. Marijos Magdalietės prie Šv. Aleksandro Nevskio cerkvės Naujamiestyje). Abiejuose vienuolynuose yra po 10 vienuolių. Tendencija rinktis stačiatikių dvasininkų luomą Lietuvoje panaši kaip ir kituose stačiatikių kraštuose: 10 proc. - vienuoliai ir 90 proc. - vadinamieji „baltieji dvasininkai“, t. y. kunigai, kurie turi šeimas. Nedidelį procentą sudaro dvasininkai, kurie ryžtasi celibatui, nors ir netampa vienuoliais. Seminaristas turi vesti prieš priimdamas diakono šventimus. Po šventinimų dvasininkas nebegali kurti šeimos. Panašiai našliu tapęs dvasininkas negali antrą kartą vesti. Nuo VI-VII amžių celibato pradėta reikalauti iš kandidatų į vyskupus, o nuo XIV amžiaus pradėta juos rinkti iš vienuolių tarpo, nors vyskupu gali tapti ir vienuolystės įžadus priėmęs našlys.
Lietuvos nepriklausomybės metais Stačiatikių bažnyčia, panašiai kaip ir kitos krikščionių bažnyčios, atgavo sovietų užgrobtą turtą. Rekonstruotos ir Bažnyčios struktūros. Deja, tikinčiųjų skaičius sumažėjo. Priežastis - jaunų šeimų emigracija, tuštėjantys kaimai, mišrios šeimos (stačiatikių pusė tampa paklusnesnė). Tačiau norint stačiatikiui (-ei) vesti (susituokti) nestačiatikę (su nestačiatikiu), nebeprivaloma, kad antroji pusė priimtų stačiatikybę.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą supaprastėjo kontaktai su Vakarų Europos šalimis. Todėl kandidatai į stačiatikių dvasininkus dažniausiai studijuoja Varšuvoje. Įdomu, kad Stačiatikių bažnyčia Lenkijoje laikoma viena aktyviausių stačiatikių bendruomenių.
Tikėjimas per gailestingumą
Į klausimą, kuo šiandien gyvena Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje, kun. V. Mockus atsakė, kad tomis pačiomis problemomis, su kuriomis susiduria ir kito tikėjimo bendruomenės mūsų šalyje. Viena opiausių - darbas tarp nepraktikuojančių tikinčiųjų.
„Tai mums savotiškas iššūkis - prikelti tikėjimą tarp abejingų tikinčiųjų, kurie nei į cerkvę ateina, nei namuose meldžiasi. Be to, buvo organizuotas ganytojiškas darbas įvairiose srityse: aktyviai veikia darbo su jaunimu skyrius, socialinė tarnyba (kai stengiamės padėti tiems mūsų tikėjimo broliams ir seserims, kuriems reikalinga pagalba), misijų skyrius (kai stengiamės pritraukti į bažnyčią tuos, kurie dėl įvairių priežasčių nepraktikuoja), katechizacijos ir švietimo skyrius (rengia katechetus mokykloms ir bendradarbiauja su tėvais)“, - aiškina kancleris.
Kunigas pabrėžia, kad vienas būdų pasiekti tikinčiuosius - organizuoti stovyklas vaikams, jaunimui ar šeimoms. Stačiatikių bažnyčios vadovai maloniai nustebo dėl didelio susidomėjimo, kurį parodė tikintieji, panorėję daryti gailestingumo darbus. Įvairiose parapijose kuriamos grupės norinčių padėti vyresnio amžiaus, pasiligojusiems ar vienišiems žmonėms.
Atviri dialogui
Stačiatikių bažnyčios Lietuvoje atstovus dažnai galima sutikti Katalikų bažnyčios organizuojamuose renginiuose: jie dalyvavo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmėse, Nacionaliniame gailestingumo kongrese. 2014 m. vyko žygis krikščioniškoms vertybėms apginti. Jį organizuojant prie Katalikų ir Protestantų bažnyčių prisijungė ir Stačiatikių bažnyčia. Kai Velykas švenčia tą pačią dieną visų konfesijų krikščionys, stačiatikiai dalyvauja Gailestingumo savaitę baigiančioje Šviesos procesijoje. Viena iš maldos stotelių yra ir prie Šv. Dvasios cerkvės, o Evangeliją tuomet gieda ir stačiatikių dvasininkas. 2012 metais, kai nuo Portugalijos iki Sibiro vyko Pasaulinė Čenstakavos Dievo Motinos ikonos piligrimystė gyvybės ir meilės civilizacijai apginti „Nuo vandenyno iki vandenyno“, Lietuvoje renginio globėja buvo ir Stačiatikių bažnyčia.
„Lietuva vadinama Marijos Žeme, ir mes, stačiatikiai, pasirašome po šiais žodžiais. Kartu su katalikais gerbiame kai kurias ikonas, kaip, pavyzdžiui, Aušros Vartų Dievo Motinos, Lukiškių Dievo Motinos, Dievo Motinos paveikslus Surdegio bažnyčioje ir Pažaislio vienuolyne. Esu įsitikinęs, kad nėra pasaulyje kitos tokios šalies kaip Lietuva, kur įvairių konfesijų krikščionys taip gražiai sugyventų“, - pabrėžė dvasininkas.
Liturgija lietuviškai
Tarp 10 stačiatikių parapijų, Vilniuje vienoje pamaldos vyksta lietuvių kalba. Liturginius tekstus išvertė pats kun. V. Mockus, kuris yra lietuvis. Kaip pats sako, bendradarbiaudamas su filologais ir teologais. Toks žingsnis buvo padiktuotas tikinčiųjų. Vis daugiau yra mišrių rusų ir lietuvių santuokų, kurie perima stačiatikių tikėjimą, tačiau vaikai mokosi lietuvių mokyklose ir namuose kalbama lietuviškai.
„Juokais sakau, kad Lietuva yra paskutinė šalis Europoje priėmusi krikščionybę ir paskutinė šalis Europoje (kalbant apie stačiatikybę), kuri vartoja liturgijai nacionalinę kalbą. Priešingai vyraujančiai nuomonei, stačiatikiai nuo pat pradžių vartojo liturgijoje nacionalines kalbas. Neturėjome, kaip vakar krikščionys, vienos kalbos liturgijoje: gruzinai laikydavo liturgiją gruziniškai, armėnai - armėniškai, sirai - siriškai. Pagaliau atėjo laikas išversti liturgiją į lietuvių kalbą. Taigi sekame šventųjų Kirilo ir Metodijaus pavyzdžiu, kurie skelbdami krikščionybę tarp slavų pasirūpino, kad ji būtų suprantama šioms tautoms“, - aiškina kun. Vitalijus, jau keliolika metų Vilniaus Šv. Paraskevos cerkvėje pamaldas atliekantis lietuviškai ir yra lietuvių stačiatikių bendruomenės ganytojas.
Sujaudinti malonės
Stačiatikių bažnyčios Lietuvoje šiemet surengtų penkių jubiliejinių renginių kulminacija tapo pirmadienį, lapkričio 13 d., Valdovų rūmuose įvykęs koncertas. Į šventę, be kita ko, atvyko krikščionių bažnyčių Lietuvoje vadovai, apaštalinis nuncijus Lietuvoje Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana), Lietuvos vyskupų konferencijos atstovai, tarp jų - Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, ambasadoriai, tarp jų - Lenkijos ambasadorė Uršulia Doroševska (Urszula Doroszewska), LR Seimo nariai.
„Visi esame krikščionys, o krikščionybės dvasia - tai meilės dvasia. Ir norime, kad ši dvasia sujaudintų jūsų širdis. Trokštame, kad jūsų širdys būtų sujaudintos ne mūsų žodžių, ne šių gražių giedojimų, o Šventosios Dvasios malonės. Kad po koncerto pasijustumėte arčiau vieni kitų. Tuomet suvoksime, kad daugiau yra to, kas jungia, nei to, kas mus skiria. Kadangi meilės dvasia vienija žmones: vienus su kitais ir su Kristumi“, - kreipdamasis į susirinkusiuosius Valdovų rūmuose sakė stačiatikių metropolitas arkivyskupas Inokentijus Vasiljevas.
Skirtumai, kurie praturtina
Koncerto metu giedojo Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno šventinis choras (choro vadovė Tatjana Skovorodko), griežė styginių kvintetas, dainavo operos solistai Irena Milkevičiūtė, Julija Stupnianek, Natalija Krauter, Vytautas Vepštas. Aktorius Vytautas Rumšas vyresnysis pristatė stačiatikybės istoriją Lietuvoje. Koncerte skambėjo Lietuvoje kūrusių stačiatikių kompozitorių muzika. Specialiai jubiliejiniams renginiams buvo dedikuotos dvi šių dienų vilniečio stačiatikių kompozitoriaus Viktoro Minioto kompozicijos. Per koncertą buvo atlikti ir keliolika metų Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno arkivyskupo chorui vadovavusio chorvedžio ir kompozitoriaus Vsevolodo Kubajevskio sakraliniai kūriniai. Skambėjo ir 1987-1991 m. Lietuvoje dirbusio teologo, istoriko, Stačiatikių bažnyčios metropolito Ilariono Alfejevo „Pasija pagal Matą“. Klausytojai taip pat išgirdo žymaus XIX amžiaus rusų smuikininko, susijusio su Lietuva kompozitoriaus Aleksejaus Lvovo kompozicijas. Beje, būtent jam caras Nikolajus I pavedė su poetu Vasilijumi Žukovskiu sukurti naują Rusijos himną.
Koncerto metu buvo eksponuojami Lietuvos stačiatikių liturginiai drabužiai, giesmynai ir šventos knygos.
„Esame Vilniuje, kuris gražus savo įvairove ir savo krikščionišku turtingumu. Daug mus vienija: Evangelija, vertybės, meilė Kristui ir džiaugsmas, kuris pripildo mūsų širdis. Juk Kristus kviečia mus vienybei, tam, kad dalytumėmės su kitais Jo Žodžiu ir Evangelija“, - kreipdamasis į susirinkusiuosius sakė arkivyskupas L. Virbalas, pakartojęs popiežiaus Pranciškaus žodžius, kad „skirtumai neturėtų mūsų išskirti, o tik praturtinti“.
Teresa Vorobej
Vilniaus krašto savaitraštis
http://l24.lt/lt/religija/item/219482-lietuvos-staciatikiu-metropolijai-700-metu-esame-cia-nuo-senu-senoves#sigProGalleria3bf0bf759b
Komentarai