Popiežius šeštadienį paragino imtis suderintų tarptautinių veiksmų prieš natūralios aplinkos ir vandenynų sveikatos nykimą, susijusį su žmonijos dabartiniu metu patiriamu socialiniu nuosmukiu. Kalbėdamas audiencijoje Ramiojo vandenyno regiono forumo sekretoriato atstovams popiežius Pranciškus išreiškė viltį, kad JT konferencija klimato kaitos klausimais „COP-23“ ir kitos ją seksiančios konferencijos primins tai ką per pokalbį pasakė Tarptautinės kosminės stoties astronautas, neseniai su juo kalbėdamas apie „žemę, neturinčią ribų, kurios atmosfera yra neapsakomai pažeidžiama“.
Ramiojo vandenyno regionas, turtingas savo kultūra ir gamta, visiems mums kelia gyvą rūpestį, o pirmiausiai regiono gyventojams, vis labiau nukenčiantiems nuo dažnėjančių ir stiprėjančių ekstremalių aplinkos ir klimato apraiškų: rimtų problemų kelia jūros vandens lygio likimo pasekmės, kaip ir skaudžiai tebesitęsiantis koralinio rifo nykimas. Daugelis priežasčių privedė prie tokio aplinkos nykimo, tačiau labai dažnai kaltinti reikia neapdairų žmogaus elgimąsi, susijusį su gamtos ir žmogaus išteklių išnaudojimo formomis, kurio pasekmės pasiekia net vandenynų dugną, sakė popiežius Pranciškus.
Šventasis Tėvas, paminėjęs aliarmuojantį Filipinų vyskupų pareiškimą, paskelbtą prieš vos ne tris dešimtmečius apie vandenynų sveikatą: „Kas įstabų jūrų pasaulį pavertė negyvomis ir bespalvėmis povandeninėmis kapinėmis?“ sakė, jog esamų skaitlingų problemų atžvilgiu negalima sakyti, kad vandenynų ir jūrų ekosistema pagerėjo. Popiežius, dėkodamas Ramiojo vandenyno regiono forumo sekretoriato atstovams už aplankymą, pakartojo klausimus, kuriuos jis pats iškėlė savo enciklikoje „Laudato si“ apie rūpinimąsi bendraisiais namais: „Kokį pasaulį trokštame palikti tiems, kurie bus po mūsų, dabar augantiems vaikams? Šis klausimas nesusijęs vien, atskirai imant, su aplinka. Klausdami, kokį pasaulį norime palikti, galvoje pirmiausiai turime jo bendrą kryptį, prasmę ir vertybes“ (160).
