Tau­jė­nuo­se mon­sin­jo­ras gy­ve­na nuo 1970 m. Per tuos me­tus, pra­leis­tus Tau­jė­nų pa­ra­pi­jo­je, jis ta­po dva­si­nin­ko pa­vyz­džiu. Pa­ra­pi­jie­čiai vi­sa­da pri­si­mins jo šir­dies ge­ru­mą, ne­sa­va­nau­diš­ku­mą, rū­pes­tį baž­ny­čia ir pa­ra­pi­jie­čiais. Mon­sin­jo­ro at­jau­ta ki­tų skaus­mui ir ne­lai­mėms tur­būt at­si­ra­do ta­da, kai pa­čiam te­ko ei­ti ne­leng­vu gy­ve­ni­mo ke­liu.

Jo­nas Vo­ve­ris gi­mė 1913 m. lap­kri­čio 2 d. Vai­čiu­liš­kių kai­me, Kur­klių vals­čiu­je, Uk­mer­gės ap­skri­ty­je. Be­si­mo­kant gim­na­zi­jo­je, mi­rė jo ma­ma, o po ke­le­rių me­tų li­ga pa­kir­to ir tė­vą. Kai 24 me­tų pri­ėmė ku­ni­go šven­ti­mus, tė­vų ne­be­bu­vo gy­vų.

Jau­nas ku­ni­gas dir­bo Per­ne­ra­vo­je (Kė­dai­nių r.), vė­liau Vi­diš­kiuo­se (Uk­mer­gės r.), Kau­no Pri­si­kė­li­mo ir Šan­čių baž­ny­čio­se. Skai­ty­da­mi mon­sin­jo­ro pri­si­mi­ni­mus, su­pran­ta­me, kad sep­ty­ne­ri me­tai, pra­leis­ti Si­bi­re, bu­vo sun­kiau­si ir skau­džiau­si jo gy­ve­ni­me.

Į la­ge­rį – vie­toj ben­dra­pa­var­džio

De­šimt me­tų la­ge­rio Ru­si­jos Ko­mi au­to­no­mi­nė­je res­pub­li­ko­je, Ver­ni­ka­mens­ko ra­jo­ne, Jo­nas Vo­ve­ris ga­vo už po­grin­di­nę veik­lą. Sun­ku net įsi­vaiz­duo­ti, kad ku­ni­gas į la­ge­rį pa­te­ko vie­toj sa­vo ben­dra­pa­var­džio ir ben­dra­var­džio Jo­no Vo­ve­rio. Nors do­ku­men­tuo­se bu­vo aiš­kiai ma­ty­ti, kad abie­jų dva­siš­kių ta­pa­ty­bę pa­tvir­ti­nan­tys duo­me­nys ski­ria­si: skir­tin­gi tė­va­var­džiai, skir­tin­gos gy­ve­na­mo­sios vie­tos – sau­gu­mie­čių šie fak­tai ne­do­mi­no. Iš­ve­žė tą, ku­rį pir­mą­jį su­čiu­po.

Mon­sin­jo­ras pri­si­me­na, kad sun­kiau­sios la­ge­ry­je bu­vo pir­mo­sios sa­vai­tės, pir­mie­ji mė­ne­siai. Jis ra­šo: „Su­ti­kau la­bai daug ge­rų žmo­nių. Įsi­ti­ki­nau, kad gra­žiai ga­li ben­drau­ti skir­tin­gų ti­kė­ji­mų, skir­tin­gų pa­žiū­rų žmo­nės. Juk gy­ve­nau ša­lia re­ci­dy­vis­tų, va­gių – nė vie­nas ma­nęs ne­nu­skriau­dė“.

Nie­ka­da ne­už­si­mirš tam­sia­me san­dė­liu­ke ar­ba miš­ko že­mi­nė­je au­ko­tos Šv. Mi­šios, į ku­rias slap­ta su­si­rink­da­vo ne tik lie­tu­viai, bet ir ki­tų tau­ty­bių ka­li­niai, o Šven­čiau­si­ą­jį Sak­ra­men­tą at­sto­da­vo iš Lie­tu­vos at­siųs­ti ir iki Ve­ly­kų iš­sau­go­ti ka­lė­dai­čiai.

Iš­lei­do 12 kny­gų

Pra­ėjus dau­gy­bei me­tų ku­ni­gas pri­si­me­na anuo­met pa­tir­tus slė­pi­nius, net mis­tiš­kus įvy­kius. An­tai kra­tos me­tu ap­ti­kę ir iš jo kon­fis­ka­vę apei­gi­nę tau­rę, iš jos deg­ti­nę gė­ręs pri­žiū­rė­to­jas ne­tru­kus pa­si­ko­rė. Kas ži­no, kiek ta­da nie­kur ne­už­ra­šy­tų pa­moks­lų ir pos­mų gim­da­vo jo šir­dy­je.

Grį­žęs iš trem­ties ku­ni­gas ėmė­si plunks­nos ir daug kū­ry­bos at­gu­lė stal­čiuo­se. Tik at­kū­rus Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, kle­bo­nas Jo­nas Vo­ve­ris iš­lei­do 12 sa­vo kū­ry­bos kny­gų. Ke­le­tą iš jų pa­dė­jo iš­leis­ti du ko­le­gos ku­ni­gai, tuo me­tu gy­ve­nę Ame­ri­ko­je.

Jau iš­leis­ti per ta­ry­bi­nius me­tus pa­ra­šy­ti ei­lė­raš­čiai, pa­moks­lų rin­ki­niai ir ki­ta kū­ry­ba. Nuo 1993 m. iki 2006 m. kle­bo­nas re­da­ga­vo ir lei­do Tau­jė­nų pa­sto­ra­ci­nės ta­ry­bos pro­gi­nį laik­raš­tį „Tė­viš­kė­lė“. 1995 m. kle­bo­nas bu­vo iš­rink­tas vie­nu iš po­pu­lia­riau­sių mū­sų ra­jo­no žmo­nių. 1999 m. ku­ni­gas ta­po Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus li­te­ra­tū­ri­nio kon­kur­so lau­re­a­tu. Ne kar­tą sa­vo kū­ry­bą skai­tė Tau­jė­nuo­se vy­ku­sio­se po­ezi­jos šven­tė­se.

Šian­dien mon­sin­jo­rui, su­lau­ku­siam gar­baus am­žiaus, sun­ko­ka pa­tai­ky­ti į gy­ve­ni­mo rit­mą – svei­ka­ta ne­be ta, pra­ras­tas re­gė­ji­mas, to­dėl jam rei­ka­lin­ga nuo­la­ti­nė pa­gal­ba. Jau šeš­tus me­tus mon­sin­jo­rą rū­pes­tin­gai glo­bo­ja šei­mi­nin­kė Al­do­na Ske­bai­tė. Jos šir­dies ge­ru­mas, rū­pes­tin­gu­mas ir su­pra­ti­mas pa­dė­jo ser­gan­čiam kle­bo­nui su­stip­rė­ti, šei­mi­nin­kė yra jo akys ir kas­die­nis rams­tis. Tai­gi, tu­ri­me gra­žų gai­les­tin­gu­mo liu­di­ji­mą, kai iš vi­sos šir­dies do­va­no­ja­mas ge­ru­mas esan­čiam ša­lia.

„Nie­ka­da ne­rei­kia nu­si­min­ti“

Bū­da­mas 95-erių me­tų apie sa­vo il­ga­am­žiš­ku­mą mon­sin­jo­ras sa­kė: „Pir­ma – aš sa­vo gy­ve­ni­me dau­giau lai­ko pra­lei­dau kai­muo­se, kur gry­nas oras, an­tra – ne­gė­riau al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų, ir la­bai svar­bu – nie­ka­da ne­rei­kia nu­si­min­ti ir ne­rei­kia la­bai jau­din­tis; di­de­lis dva­sios su­stip­ri­ni­mas – kas­die­nė mal­da.“

Sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se mon­sin­jo­ras ra­šo: „Jei­gu gy­ve­ni­mą tek­tų nu­gy­ven­ti iš nau­jo, ne­gal­vo­da­mas pa­si­rink­čiau tą pa­tį gy­ve­ni­mo ke­lią – bū­ti ku­ni­gu. Aiš­ku, pir­miau­sia dėl re­li­gi­nių mo­ty­vų, ta­čiau ku­ni­gys­tė tuo pa­čiu – ir la­bai vi­suo­me­niš­kos pa­rei­gos, o kur žmo­nės, ten lai­mė ir džiaugs­mas“.

Šiuo me­tu Tau­jė­nų mies­te­lio bib­lio­te­ko­je vei­kia mon­sin­jo­ro Jo­no Vo­ve­rio kū­ry­bos pa­ro­da „Šim­ta­sis lap­kri­čio so­ne­tas Jo­nui Vo­ve­riui“. Lap­kri­čio 1–3 die­no­mis ši pa­ro­da veiks Tau­jė­nų baž­ny­čio­je.

Iš­kil­min­gos ju­bi­lie­ji­nės Šv. Mi­šios bus au­ko­ja­mos lap­kri­čio 3 d. 14 val. Tau­jė­nų baž­ny­čio­je. Kvie­čia­me vi­sus pa­ra­pi­jie­čius ir sve­čius. 

Gra­ži­na ŽUKAUSKIENĖ

Vla­do Šlai­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos Tau­jė­nų pa­da­li­nio vyr. bib­lio­te­ki­nin­kė

ukzinios.lt