Šiuo metu visuomenė stebi šmeižikišką kampaniją prieš sostinės Trakų gatvėje dirbančius pranciškonus, kurie jau 10 metų stengiasi atgauti savo nuosavybę – vienuolyno pastatų ansamblį, kuris jiems priklausė iki 1940 metų, iki sovietų valdžiai nacionalizavus bažnytinį turtą. Pranciškonų (Mažesniųjų brolių ordino) atkaklios pastangos, atrodė, padėjo pasiekti išsvajotąjį tikslą: š. m. vasario 8 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patvirtino žemesnės instancijos 2012 m. gegužės 16 d. sprendimą, kad vienuolyno pastatus sostinės Pranciškonų g. 1 neteisėtai buvo užgrobusi UAB „Pranciškonų rūmai“ ir kad jie yra valstybės nuosavybė. Pagal įstatymus Vyriausybė privalo grąžinti pastatus Mažesniųjų brolių ordinui.

Delsimas

Kiekvienoje kitoje valstybėje, kuri įsipareigojo laikytis įstatymų, klausimas būtų jau seniai išspręstas, tačiau – ne Lietuvoje. Baigę minti teismų slenksčius, pranciškonai pradėjo minti aukščiausios valdžios institucijų slenksčius. Praėjo metai, o pranciškonai taip ir nesulaukė, kad Vyriausybė grąžintų turtą vienuolijai.

Kam reikalingas delsimas ir kokią naudą turi iš to asmenys, kurie yra suinteresuoti negrąžinti vienuolyno ordinui? Kas stovi už pranciškonus šmeižiančių ir tautinę nesantaiką kurstančių informacijų, kurios pasirodė žiniasklaidos priemonėse? Per pastaruosius 10 metų tik pranciškonams rūpėjo įrodyti bendrovės „Pranciškonų rūmai“ nelegalų vienuolyno užgrobimą – netgi vagystę, tai kodėl staiga vienuolyno pastatai sukėlė net tokį didelį Vilniaus universiteto susidomėjimą ir netgi užmačias? Kodėl Ūkio ministerija (šiai institucijai patikėtas turto grąžinimo klausimas) nuolat delsia vykdyti įstatymus, o Vyriausybei nerūpi perduoti vienuolyną į Turto fondą, kas neleistų grąžinti vienuolyno ordinui?

Atrodo, kad šie ir daug kitų klausimų liks be atsako, tačiau pasistenkime vis dėlto mesti bent spindulėlį šviesos į situaciją, kuri pastaruoju metu virto tikra batalija dėl vienuolyno.

„Atrodytų, klausimas aiškus – dar Andriaus Kubiliaus Vyriausybė sudarė prielaidas, kurios įgalina Ūkio ministeriją grąžinti vienuolyną. Ši – neaišku dėl kokių priežasčių – delsia. Bandyta sprendimą perkelti kitoms ministerijoms. Tačiau galiausiai nutarta, kad šį klausimą vis dėlto turėtų kuruoti Ūkio ministerija“, - aiškina Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios rektorius tėvas Marek Dettlaff.

Praėjo metai, kai pranciškonai stengiasi atgauti turtą, kuris teismo sprendimu perduotas valstybei. Vienuoliai iš savo lėšų apmokėjo vienuolyno registracijos išlaidas (daugiau nei 6 tūkst. litų) Nekilnojamojo turto registre. Kodėl to nepadarė valstybė, kuri yra teisėta vienuolyno pastatų ansamblio savininkė? Kodėl Ūkio ministerija nepasirūpina, kad pinigai už pastato nuomą neplauktų į bendrovės „Pranciškonų rūmai“ sąskaitą? Juk teismas nusprendė, kad ji užvaldė vienuolyną neteisėtai. Vienas nuomininkų netgi kreipėsi į Ūkio ministerija, kad ši nurodytų sąskaitą, į kurią jis galėtų pagal įstatymus pervesti pinigus už nuomą. Atsakymo nesulaukė.

Smūgis po smūgio

Vienuolyno grąžinimo klausimą bandyta perduoti ūkio viceministrei Rasai Noreikienei. 2009-2010 metais ji dirbo kanceliarijoje „Nordia Baulys&Partners“, kurios darbuotojai priklauso UAB „Pranciškonų rūmai“ valdybai. Būtent jie atstovavo bendrovei teisminėse kovose dėl vienuolyno. „Kaip vienuolyno grąžinimo pranciškonams klausimu galėtų užsiimti asmuo, kuris prieš kelerius metus bendradarbiavo su tais, kurie nelegaliai užvaldė vienuolyną? Jeigu nepradėtume apie tai garsiai kalbėti, niekas net nebūtų įžvelgęs interesų konflikto“, - aiškina tėvas M. Dettlaff pabrėždamas, kad viceministrė tuo daugiau nebeužsiima.

Kitas smūgis iš Ūkio ministerijos – vienuolyno perdavimo Valstybės turto fondui projektas. Šis klausimas jau buvo pateiktas Seimui, tačiau pastaruoju metu buvo atšauktas. Neaišku, ar ilgam...

Sovietiniu stiliumi

Kai, atrodytų, iki vienuolyno atgavimo liko vienas žingsnis, žiniasklaida pakėlė triukšmą dėl neva didelių nuostolių, kuriuos patirs Vilnius, kai vienuolynas bus grąžintas pranciškonams. Nepalankūs straipsniai pasirodė „Respublikoje“ (š. m. spalio 9 d.) ir „Lietuvos ryte“ (spalio 26 d.). Žiniasklaidos kampanija iškreiptai parodo pranciškonų veiklą – kaip iš Lenkijos atvykusius lietuvių kalbos nemokančius, lietuviams uždarus vienuolius, kurie ketina paversti vienuolyną antraisiais lenkų namais. Šmeižikiškų straipsnių autoriai naudodami žinomą sovietinį metodą kiršinti lietuvius ir lenkus kelia konfliktą tautiniu pagrindu. Tikslumo dėlei reikėtų pabrėžti, kad pranciškonų vienuolynas yra pavaldus popiežiui ir nėra priskirtas kuriai nors tautai. Gdanske įsikūrusiai Šv. Maksimilijono provincijai priklauso ne tik vienuolynai Lietuvoje (Vilnius, Medininkai ir Klaipėda), bet ir vienuolių bendruomenės Italijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Kanadoje ir misijos Ekvadore ir Kenijoje.

Nemaloni yra ir Vilniaus universiteto vadovybės pozicija. Norėtųsi paklausti, kur ši aukštoji mokykla buvo iki šiol? Tik pranciškonai lankydamiesi po teismus įrodinėjo, jog vienuolynas buvo užimtas neteisėtai. Kai tai pavyko, norinčiųjų disponuoti vienuolyno pastatais skaičius staiga išaugo. Nemalonu, kad į tai įsitraukia mokslo pasaulio žmonės, kurie turėtų žinoti, kad pranciškonai nuo amžių buvo susiję su Vilniumi ir tarnavo jo gyventojams nešdami dvasinę paramą, veikdami švietimo ir kultūros srityse. Tik nedidelė grupė Lietuvos mokslininkų ir dvasininkų sunerimusi dėl pastarojo meto įvykių Lietuvių katalikų mokslo akademijos interneto svetainėje (www.lkma.lt) paskelbė raginimą grąžinti vienuolyną teisėtiems savininkams – pranciškonams.

Esmė slypi ...

Unikalus istorinis vienuolyno pastatų ansamblis su tūkstantį žmonių sutalpinti galinčiu kiemu Vilniaus senamiesčio širdyje yra gardus kąsnelis, kurio neteisėti savininkai taip lengvai neatsisakys. Bažnyčios ir vienuolyno inventorizacija, kurią atliko Kultūros paveldo departamento prie LR kultūros ministerijos specialistai, parodė, kad 90 proc. vienuolynas išsaugojo savo autentiškumą. Nėra ir kokių nors patvirtinančių dokumentų, kad būtų perstatomas ar plečiamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas bendrovei „Pranciškonų rūmai“ buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Galbūt niekas nesitikėjo, kad Lietuvos Temidė stos įstatymo pusėn, todėl per žiniasklaidą pradėta manipuliuoti visuomenės nuomone įtaigaujant, kad vienuolyno grąžinimas yra grėsmė lietuviškumui. Iš tikrųjų pasitvirtina senas posakis: kai neaišku dėl ko triukšmas, tai triukšmas – dėl pinigų. Tai va, pajamos už patalpų nuomą – 150 tūkst. litų per mėnesį... O smalsaujantiesiems, ką su tokiais pinigais darytų pranciškonai, galima priminti, kad bažnyčios renovacijai reikia didžiulių pinigų, kuriuos vienuoliai surenka iš tikinčiųjų aukų.

Prie pranciškonų vienuolijos Vilniuje 2003 m. buvo įsteigtas „Pranciškonų kultūros centras“, kurio lėšomis pasaulį išvydo du leidiniai: „Studia Franciscana Lithuanica“ ir „Dvasinė kova“. Be to, pranciškonai rengia kultūrinius projektus su Lietuvos nacionaline filharmonija, „Piano.lt“, „Banchetto musicale“. Bendradarbiauja su Lietuvių katalikų mokslo akademija, UNESCO klubu, Asmenybės ugdymo institutu „Rafaelis“, todėl kaltinimai, kad nesiintegruoja su Lietuvos visuomene yra tiesiog iš piršto laužti. Kaip prieš daugelį šimtmečių, kai XIV a. įsikūrė prie Trakų gatvės, taip ir dabar stengiasi duoti Vilniaus gyventojams tai, kam juos įpareigoja pranciškonų regula ir šūkis „Taika ir gėris“.

Teresa Vorobej

Autorės nuotr.

Pastebėjau keistą reakciją. Linkėdami pranciškonams kuo didžiausios ištvermės kovojant dėl savo teisių, beveik visi yra įsitikinę, kad vienuolyno jie neatgaus. Nejučiomis kyla išvada, kad Lietuvos visuomenė netiki, jog valdžia stos įstatymo pusėn. Nepaisant įrodymų, kad vienuolynas turi būti grąžintas teisėtiems savininkams, ši yra įsitikinusi, kad taip neįvyks. Visuomenė netiki, kad aukščiausio rango valdininkai, kurie privalo vykdyti įstatymus, bent kartą pasielgs sąžiningai ...

Pranciškonų (Mažesniųjų brolių) ordinas susikūrė 1209 metais. Lietuvoje veikia nuo XIII a., o XIV a. pranciškonų bendruomenė įsikūrė Vilniaus pakraštyje, prie į Trakus vedančio trakto. Per amžius, nepriklausomai nuo karų, okupacijų ar gaisrų, pranciškonai liko ištikimi miestui. XVIII a. visi vienuoliai patarnaudami maru sergantiems vilniečiams užsikrėtė ir mirė. Žlugus 1863 m. sukilimui caro valdžia panaikino ordiną.