Tra­di­ciš­kai per Sek­mi­nes Kal­va­ri­jo­se vyks­ta at­lai­dai - šiai tra­di­ci­jai jau ke­li šimt­me­čiai. Lie­tu­vai at­ga­vus ne­pri­klau­so­my­bę ir at­sta­čius ko­mu­nis­tų nu­griau­tas Kry­žiaus ke­lio sto­tis Šv. Kry­žiaus At­ra­di­mo pa­ra­pi­ja or­ga­ni­zuo­ja ke­lias die­nas trun­kan­čias at­lai­dų iš­kil­mes. Nuo ket­vir­ta­die­nio, bir­že­lio 1 d., iki sek­ma­die­nio, bir­že­lio 4 d., pa­ra­pi­jo­je vy­ko pa­mal­dos ir su­si­ti­ki­mai.

Di­džiau­sios iš­kil­mės vy­ko bir­že­lio 3-4 die­no­mis: tūks­tan­čiai ti­kin­čių­jų da­ly­va­vo Kry­žiaus ke­ly­je, ku­rį ve­dė vys­ku­po A. Po­niš­kai­čio va­do­vau­ja­mi ku­ni­gai iš Vil­niaus ir Vil­niaus kraš­to pa­ra­pi­jų. Kry­žiaus ke­lio pa­mal­das vai­ni­ka­vo šv. Mi­šios, jų me­tu bu­vo su­teik­tas Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tas.

„Šie­met ben­dra ti­kin­čių­jų ir jų ga­ny­to­jų šven­tė mū­sų pa­ra­pi­jo­je vy­ko 348-ąjį kar­tą. Vil­niaus Kal­va­ri­jos bu­vo iš­kil­min­gai pa­šven­tin­tos 1669 m. bir­že­lio 9 die­ną - per Šven­to­sios Dva­sios at­siun­ti­mo šven­tę. Vys­ku­pas Alek­san­dras Ka­zi­mie­ras Sa­pie­ga, ly­di­mas ku­ni­gų ir skam­bant vi­sų Vil­niaus baž­ny­čių var­pams, krei­pė­si į su­si­rin­ku­sius mal­di­nin­kus prie pir­mo­sios - Pas­ku­ti­nės Va­ka­rie­nės - sto­čių ir pats ve­dė Kry­žiaus ke­lią. Bars­tė tuo­met jį iš Je­ru­za­lės at­vež­ta že­me - taip sim­bo­liš­kai su­jung­da­mas Vil­niaus Kal­va­ri­jas su Šven­tą­ja Že­me ir su­teik­da­mas šiai vie­tai vi­suo­ti­nius at­lai­dus. Nuo to lai­ko Vil­niaus Kal­va­ri­jos su­trau­kia mi­nias ti­kin­čių­jų“, - sa­kė Vil­niaus Kry­žiaus At­ra­di­mo pa­ra­pi­jos kle­bo­nas kun. Rus­lan Vil­kel, jau ke­le­rius me­tus or­ga­ni­zuo­jan­tis at­lai­dus sa­vo pa­ra­pi­jo­je.

Į Kry­žiaus ke­lią rin­ko­si ti­kin­tie­ji iš be­veik vi­sų Vil­niaus pa­ra­pi­jų, daug at­vy­ko or­ga­ni­zuo­to­mis gru­pė­mis iš ar­ti­mes­nių ir ato­kes­nių apy­lin­kių - Kal­va­ri­jų, Nau­jo­sios Vil­nios, Šal­či­nin­kų de­ka­na­tų. Kry­žiaus ke­lio sto­čių ap­mąs­ty­mus ve­dė su sa­vo ti­kin­čiai­siais at­vy­kę ku­ni­gai: kun. Mi­rosl­va Bal­ce­vič, mon­sin­jo­ras kun. Voi­cech Gur­lic­ki (Woj­ciech Górlic­ki), kun. Edu­ar­das Kirs­tu­kas, kun. Vik­tor Kud­ria­šov, kun. Ro­nald Kuz­mic­ki, kun. Ju­zef Ma­kut, kun. Vlo­dzi­mež So­lo­vej, kun. Šy­mon Vik­lo, kun. R. Vil­kel, kun. Je­ži Vit­kov­ski, o taip pat - Vil­niaus Kal­va­ri­jų pa­ra­pi­jo­je dir­ban­čios se­se­rys vie­nuo­lės. Ke­lis kar­tus pri­si­min­ti ir švie­saus at­mi­ni­mo Gab­rie­liaus Ja­no Min­ce­vi­čiaus su­rink­ti ir pa­ra­šy­ti ap­mąs­ty­mai - kas­met jis su­kvies­da­vo mal­di­nin­kus į Vil­niaus Kal­va­ri­jų ta­ke­lius. Šį kar­tą ir­gi ne­trū­ko bu­vu­sių an­sam­blio „Wi­leńszczyz­na“ na­rių ir ki­tų žmo­nių, su ku­riais jis Kal­va­ri­jo­se ei­da­vo Kry­žiaus ke­lią.

Per ap­mąs­ty­mus ku­ni­gai daž­nai kal­bė­jo apie sa­vo ga­ny­to­jiš­ką­ją pa­tir­tį. Pri­mi­nė ti­kin­tie­siems, kad per Šven­to­sios Dva­sios at­siun­ti­mo iš­kil­mes šven­čia­me Baž­ny­čios gim­ta­die­nį ir vi­si esa­me at­sa­kin­gi už Baž­ny­čios au­gi­mą - tiek sa­vo šei­mo­se, pa­ra­pi­jo­se, tiek dar­bo vie­to­se.

Die­vas ne­su­klum­pa, o ka­dan­gi su­klu­po - yra ir žmo­gus, nes su­klup­ti žmo­giš­ka, bet šė­to­niš­ka - klū­pė­ti, pa­si­duo­ti abe­jo­nėms ir gal­vo­ti, kad ne­be­su­ge­ba­me at­si­kel­ti, kad nė­ra jė­gos, ku­ri ga­lė­tų mus pri­kel­ti - (kar­di­no­las Ste­fan Vy­šyns­ki (Wys­zyński). - Su­klum­pa­me, ei­na­me iš­pa­žin­ties, dir­ba­me su sa­vi­mi - tai nor­ma­lus ke­lias į šven­tu­mą, į iš­ga­ny­mą. Blo­gis, toks ypa­tin­gas, at­si­ran­da ta­da, kai pri­pran­ta­me prie nuo­dė­mės, kai esa­me jo­je ir ne­no­ri­me at­si­kel­ti, kai su ja pa­to­gu. Su­si­mąs­ty­ki­me, ar mū­sų sie­lo­se nė­ra pri­pra­ti­mo prie ko­kių nors sil­pny­bių, iš ku­rių ne­iš­si­lais­vi­na­me; o gal yra ko­kia nors pri­klau­so­my­bė ar ža­lin­ga pri­klau­so­my­bė, su ku­rio­mis nie­ko ne­da­ro­me ir ku­rio­mis skriau­džia­me sa­vo ar­ti­muo­sius. Mels­ki­mės, kad nie­ka­da ne­su­tik­tu­me, kad mū­sų gy­ve­ni­me bū­tų blo­gis, - gir­dė­jo Kry­žiaus ke­lio pa­mal­dų da­ly­viai Šven­to­sios Dva­sios at­siun­ti­mo iš­kil­mių iš­va­ka­rė­se.

Pa­mal­do­se taip pat da­ly­va­vo šei­mos iš Na­mų baž­ny­čios ju­dė­ji­mo - su ma­žais, vos tik pir­muo­sius žings­nius žen­gian­čiais, ir su vy­res­niais vai­kas mel­dė­si ma­lo­nių sa­vo šei­moms, kar­tu vi­soms šei­moms pa­ra­pi­jo­je, vys­ku­pi­jo­je ir ša­ly­je. Jų liu­di­ji­mas su­tei­kia drą­sos tiems, ku­rie prieš iš­si­reng­da­mi būgš­tau­ja dėl sep­ty­nių ki­lo­met­rų il­gio ke­lio.

Mal­di­nin­kų au­to­bu­sas at­vy­ko iš Va­ra­na­vo Bal­ta­ru­si­jo­je. Kaip pa­brė­žė jų ga­ny­to­jas kun. pa­lo­ti­nas Ge­na­dij Ro­maš­ko, Va­ra­na­vą nuo Vil­niaus ski­ria vos kiek dau­giau nei 30 ki­lo­met­rų, ta­čiau sie­na ne­lei­džia at­va­žiuo­ti daž­niau. Daug ti­kin­čių­jų iš jo pa­ra­pi­jos yra bu­vę Kry­žiaus ke­ly­je Vil­niaus Kal­va­ri­jo­se, o jis pats pa­mal­do­se da­ly­va­vo pir­mą kar­tą. Ku­ni­gą su­ža­vė­jo tai, kaip at­lai­dai bu­vo suor­ga­ni­zuo­ti. Ga­ny­to­jas pa­brė­žė, jog ver­ta tęs­ti tra­di­ci­ją or­ga­ni­zuo­ti mal­di­nin­kų gru­pes iš Bal­ta­ru­si­jos vyk­ti į at­lai­dus Vil­niaus Kal­va­ri­jo­se.

Sa­vo ruož­tu vil­nie­tė Ma­ri­na Ta­raš­ke­vič pa­si­džiau­gė, kad šv. Mi­šios vy­ko ir Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tas bu­vo su­tei­kia­mas po at­vi­ru dan­gu­mi - to­kiu bū­du dau­giau žmo­nių ga­lė­jo džiaug­tis už jau­ni­mą ir mels­tis už jį. „Pri­si­me­nu, kad so­viet­me­čiu Vil­niu­je Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tas bū­da­vo su­tei­kia­mas tik Šv. Mi­ka­lo­jaus baž­ny­čio­je. Mes, kan­di­da­tai, sto­vė­jo­me šven­to­riu­je prie baž­ny­čios. Šian­die­ni­nė šven­tė pri­mi­nė man aną įvy­kį, ku­rio me­tu man pa­čiai bu­vo su­teik­tas Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tas“, - po­kal­by­je su „Vil­niaus kraš­to sa­vait­raš­čiu“ sa­kė pa­šne­ko­vė.

Iš­kil­min­gos šv. Mi­šios ta­po iš­kil­mių kul­mi­na­ci­ja. Šeš­ta­die­nį len­kų kal­ba, o sek­ma­die­nį lie­tu­vių kal­ba vys­ku­pas A. Po­niš­kai­tis su­tei­kė Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tą 101 ti­kin­čia­jam.

„Die­vas pa­ve­dė mums rū­pin­tis šiuo pa­sau­liu. Pri­va­lo­me nau­do­tis įvai­riais gy­ve­ni­mui rei­ka­lin­gais jo vai­siais ir tur­tais. Pas­ta­ruo­ju me­tu ne be pa­grin­do daug kal­ba­ma apie eko­lo­gi­ją: apie įvai­rias ini­cia­ty­vas, kad mū­sų oras, van­duo, gam­ta ne­bū­tų nio­ko­ja­mi. Ta­čiau ne ką ma­žiau pri­va­lo­me rū­pin­tis „dva­si­ne eko­lo­gi­ja“. Tai reiš­kia, kad šir­dis ne­bū­tų už­terš­ta nuo­dė­mės, ku­ri leng­vai sle­pia­si po iš­ori­ne tvar­kos ir šva­ros kau­ke“, - per pa­moks­lą kal­bė­jo Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pas aug­zi­lia­ras pa­brėž­da­mas, kad pri­va­lo­me at­si­min­ti, jog Šven­to­ji Dva­sia nė­ra do­va­na, ku­rią ga­vę ga­li­me vi­siš­kai pa­mirš­ti. Esa­me ke­liau­nin­kai, ku­riems kiek­vie­na die­na su­tei­kia ne vie­ną pro­gą at­nau­jin­ti sa­vo pa­si­ry­ži­mą, no­rą gy­ven­ti Dva­sia“.

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
•  

Te­re­sa Vo­ro­bej
Vilniaus krašto savaitraštis