Pranciškus, popiežius jėzuitas, pasidalijo mintimis apie tris kunigiškos formacijos jėzuitiškoje dvasioje aspektus, kurie jam atrodo svarbūs.
Pirmiausia, tai asmens brendimas remiantis ir į visko centrą iškeliant asmeninę draugystę su Viešpačiu Jėzumi, atsimenant, kad tai Jis mus pavadino savo „draugais“ (Jn 15,15). Ši daugystė leidžia išgyventi gilų, apčiuopiamą dvasingumą. Svarbu yra pažinti, priimti ir nuolatos reformuoti savo žmogiškumą. Intelektualinė formacija nėra vien sąvokų išmokimas, tačiau įgijimas instrumentų, kurie padeda blaiviam tikrovės skaitymui, pradedant nuo savęs pačių. Pažįstant ir pripažįstant Mesiją, jis suteiks mums misiją, suprasime kokia Dievo valia.
Brangūs seminaristai, - sakė popiežius, - nebijokite vadinti dalykų savo vardu, pažvelgti į tiesos apie savo gyvenimą veidą, skaidriai ir tiesoje atsiverti kitiems, ypač savo ugdytojams, išvengiant formalizmo ir klerikalizmo pagundos.
Kitas svarbus aspektas yra skyrimas (atskyrimas), kuris nėra būdingas vien jėzuitiškam dvasingumui, tačiau jame turi ypatingą vietą. Laikas seminarijoje yra tam, kad padėtų atskirti Viešpaties balsą daugybės kitų balsų, skambančių ausyse ir širdyje, fone. Kunigas turi išmokti būti tokio „skyrimo žmogumi“, nes šiandieninių balsų maišatyje to ypač reikia.
Atskyrimo meno padės išmokti Dievo Žodžio klausimasis, augantis savęs ir savo vidinio pasaulio, savo jausmų ir baimių pažinimas.
Kad taptume skyrimo žmonėmis, - tęsė Šventasis Tėvas, - reikia būti drąsiems. Skyrimas yra drąsos pasirinkimas, priešingai patogesniems redukuojantiems kietumo ar nuolaidžiavimo keliams, kaip daug kartų pabrėžiau. Ugdyti skirti reiškia atsispirti pagundai slėptis už kietos normos arba už idealizuotos laisvės vaizdinio. Siekti skyrimo reiškia „pasirodyti“, išeiti iš savo įsitikinimų ir nusiteikimų pasaulio, kad atsivertume supratimui kaip Dievas mums kalba, šiandien, šiame pasaulyje, šiuo laiku, šiuo momentu.
Trečiasis jėzuitiškos – kunigiškos formacijos aspektas, kurį Pranciškus paminėjo, yra siekimas „Dievo Karalystės“, kurį galima apibūdinti taip: vis dosniau save dovanoti Dievui ir broliams. Tai formacijai suteikia tikrą užmoją ir neleidžia pasitenkinti vien rūbo užsivilkimu ar vietos gavimu. Karalystės ieškojimas padeda nelikti tame, ką esame gavę, nelikti atsisėdus ant savųjų laimėjimų, tačiau puoselėti šventą nerimą to, kuris trokšta tarnauti Dievui ir broliams. Ieškoti Karalystės reiškia atmesti vidutiniškumo ir „būtino minimumo“ logiką, reiškia ieškoti gailestingos ir teisingos Dievo meilės, su ypatingu dėmesiu vargšui, silpnam; reiškia augančią vidinę laisvę nuo šio pasaulio gėrių ir liaupsių, pabrėžė popiežius, melsdamas seminaristams Apaštalų Karalienės užtarimo.
lt.radiovaticana.va
