1914 metų gruodžio 6 dieną Migrantų dieną įsteigė popiežius Benediktas XV, pirmą kartą ji minėta 1915 metų vasario 22-ąją. Reikia prisiminti, kad XX amžiaus pradžioje emigracija iš Italijos buvo itin didelė ir Benediktas XV, kaip ir jo pirmtakas Pijus X buvo atidūs pokyčiams žmonių ir šeimų gyvenime, susijusiems su migracija. Migrantų diena, skirta didinti migrantų pažinimą ir jautrumą jų atžvilgiu, yra viena iš daugelio iniciatyvų, kurių ėmėsi Bažnyčia.
Jei iš pradžių Migrantų diena buvo minima Italijos kontekste ir Bažnyčioje Italijoje, palengva ši tradicija, kartais savaime, kartais su pačių popiežių pastūmėjimu, plito kitur ir tapo visuotine 1952 metais su apaštaline konstitucija Exsul Familia. Nuo 2004 metų, instrukcijos Erga migrantes caritas Christi potvarkiu, diena pervadinta į Migrantų ir pabėgėlių dieną, siekiant atkreipti didesnį dėmesį ir jautrumą į tuos migrantus, kurie dėl įvairių, dažniausiai sunkių aplinkybių buvo priversti palikti savo namus ir viską, ką turėjo.
Kalbant apie pačią žinią Migrantų dienai, ją iš pradžių rengė Romos Kurijos ir Bažnyčios Italijoje atsakingieji, nuo 1980-ųjų metų Popiežiaus valstybės sekretorius popiežiaus vardu, o nuo 1986 metų žinią Migrantų dienai skelbia jau pats popiežius: Jonas Paulius II paskelbė 20, Benediktas XVI aštuonias, o Pranciškus skelbia savo pirmąją žinią „migrantai ir pabėgėliai: link geresnio pasaulio“, kurioje biblinėje perspektyvoje kalba apie žmonių mobilumo reiškinį ir sielovadą.
Migrantų žinia, kaip minėta, skirta analizei, supratimui ir dėmesiui atkreipti, bet galiausiai – orientuoti pavienių katalikų, parapijų, vyskupijų, katalikiškų organizacijų ir judėjimų konkrečius veiksmus dėl migrantų. Jiems reikia adekvačios sielovados, bet taip pat ir praktinės pagalbos: tvarkant dokumentus, susirgus, turint bet kokių kitų problemų. Katalikų Bažnyčia kasmet vykdo tūkstančius artimo meilės, solidarumo, pagalbos iniciatyvų dėl migrantų ir pabėgėlių.
Rugsėjo 24 dieną, pristatant popiežiaus žinią, Popiežiškosios migrantų ir keliaujančių sielovados tarybos pirmininkas kardinolas Antonio Maria Vegliò pateikė statistinius apibendrinimus apie migraciją šiandien. Ką tik, rugsėjo pradžioje paskelbta naujausią Jungtinių Tautų Organizacijos statistika tvirtina, jog 232 milijonai žmonių gyvena už savo gimtosios šalies ribų. Tuo tarpu 2011 metų Tarptautinės migracijos organizacijos ataskaita rašo, jog per 740 milijonus asmenų tapo migrantais savo šalies viduje. Tad apie milijardas asmenų, vienas žmogus iš septynių, turi tiesioginę migranto patirtį.
Populiariausios migrantų kryptys yra šiaurės Amerika, Europa ir Golfo įlankos šalys. Čia milijonai žmonių tikisi atrasti savo „svajonių žemę“. Kartais šie lūkesčiai pasiteisina, kartais tragiškai žlunga. Europos Sąjungoje beveik 49 milijonai žmonių, apie 10 procentų bendros populiacijos gyvena skirtingoje šalyje nuo tos, kurioje gimė. Iš jų apie du trečdaliai gimė už ES sienų. JAV yra patraukliausia pavienė šalis emigrantams, joje šiuo metu gyvena virš 42 milijonų imigrantų. Svarbiausia migracijos priežastis yra darbas.
Surinkti duomenys taip pat rodo, kad kryptis iš neturtingų „pietų“ link turtingesnės „šiaurės“ nebėra išskirtinė migracijos srautų kryptis. Šiuo metu srautai „pietūs-pietūs“ prilygsta srautui „pietūs-šiaurė“. Milijonai asmenų Afrikos kontinente migruoja į kitas, stabilesnes regiono valstybes. Milijonai asmenų Azijos kontinente migruoja į kitas Azijos šalis, ypač naftos tiekėjas.
Vatikano radijas
