Popiežiaus Pranciškaus homilija
Ši šventė turi tarsi dvigubą skonį – saldų ir kartų; jaučiame džiaugsmą ir skausmą, nes šloviname Viešpatį, kuris įžengia į Jeruzalę, savo mokinių džiugiai pasitinkamas kaip karalius, o tuo pat metu iškilmingai skaitoma jo kančios Evangelija. Dėl to mūsų širdys jaučia akivaizdų kontrastą, jaučia kažką panašaus į tai, ką turėjo jausti Jėzus tą dieną kai džiaugėsi kartu su savo mokiniais ir verkė dėl Jeruzalės.
Jau 32 metus šio sekmadienio džiaugsmingumą praturtina jaunimo šventė – Pasaulinė jaunimo diena, šiemet švenčiama vyskupijų mastu. Šioje aikštėje netrukus matysime visada jaudinantį atvirų horizontų momentą kai Krokuvos jaunimas perduos Kryžių Panamos jaunimui.
Prieš procesiją girdėta Evangelija (plg. Mt 21,1-11) pasakoja apie Jėzų, kuris leidžiasi nuo Alyvų kalno, jodamas ant asilaičio, ant kurio dar niekas nebuvo jojęs. Pabrėžiamas mokinių entuziazmas, mokytoją palydintys jų džiaugsmingi šūksniai. Nesunku įsivaizduoti, kad tuo džiaugsmu užsikrėtė ir miesto jaunimas, kuris prisijungė prie džiūgaujančios eisenos. Šiame džiaugsmingame sutikime Jėzus mato Dievo įkvėptą galingą jėgą ir pasipiktinusiems fariziejams jis sako: „Jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19,40).
Tačiau Jėzus, kuris, kaip pasakoja Šventasis Raštas, tokiu būdu įžengė į Šventąjį miestą, nėra naivus iliuzijų skelbėjas, nėra new age pranašas, dūmų pardavėjas. Tikrai ne. Jis yra ryžtingas Mesijas, prisiėmęs konkrečią tarno išvaizdą, einančio kentėti Dievo ir žmogaus tarno. Jis yra didis žmogaus skausmo Kentėtojas.
Džiaugdamiesi savo karaliumi, pagalvokime apie kančias, kurias jis turės pakelti šią Savaitę. Pagalvokime apie šmeižtus, įžeidimus, klastą, išdavystes, vienatvę, neteisingą teismą, smūgius, nuplakimą, erškėčių vainiką... ir galiausiai kryžiaus kelią iki pat nukryžiavimo.
Jis savo mokiniams buvo aiškiai pasakęs: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16,24). Jis jiems niekada nežadėjo garbės ir sėkmės. Evangelijos aiškiai kalba. Jis daug kartų įspėjo savo bičiulius, kad toks bus kelias ir kad į galutinę pergalę teks eiti per kančią ir kryžių. Tas pats galioja ir mums. Norėdami sekti Jėzumi, prašykime malonės tai daryti ne žodžiais, bet darbais, kantriai pakelti savo kryžių: jo neatmesti, nesikratyti, bet sekant Jėzumi, imti jį ant pečių ir nešti kiekvieną dieną.
Jėzus, kuris leidžia, kad jį šlovintų, nors žino, kad netrukus bus šaukiama „Ant kryžiaus jį!“, mūsų neprašo, kad jį kontempliuotume tik paveiksluose ir nuotraukose ar vaizdo įrašuose, kurių labai yra daug internete. Ne. Jis yra mūsų seseryse ir broliuose, kurie šiandien kenčia kaip Jis: kenčia dirbdami kaip vergai, kenčia dėl dramų šeimose ir ligų; kenčia dėl karų ir terorizmo; kenčia dėl interesų, kurie valdo ginklus ir juos panaudoja. Vyrai ir moterys apgaudinėjami, negerbiami, atstumiami. Jėzus yra juose, kiekviename iš jų. Jo sužeistas veidas, jo netvirtas balsas prašo, kad į jį žiūrėtume, kad jį atpažintume, kad jį mylėtume.
Nėra kito Jėzaus. Tai tas pats Jėzus, kurį žengiantį į Jeruzalę žmonės pasitiko mojuodami palmių ir alyvmedžių šakomis. Tai tas pats Jėzus, kuris buvo prikaltas prie kryžiaus ir mirė tarp dviejų nusikaltėlių. Neturime kito Viešpaties, tik Jį vieną: Jėzų, nuolankų teisingumo, gailestingumo ir taikos karalių.
