Vie­na­me gra­žiau­sių Vil­niaus kam­pe­lių, Je­ru­za­lė­je, įsi­kū­ru­si se­mi­na­ri­ja trau­kia akį kiek­vie­no va­žiuo­jan­čio­jo Kal­va­ri­jų gat­ve. Iš vie­nos pu­sės - par­kas su Kal­va­ri­jų Kry­žiaus ke­lio ta­ke­liais, iš ki­tos - jud­ri gat­vė ir tan­kiai už­sta­ty­tas mik­ro­ra­jo­nas. Ne­ju­čio­mis ky­la aso­cia­ci­jos: bū­si­mus ku­ni­gus ug­dan­ti aukš­to­ji mo­kyk­la įsi­kū­ru­si tarp dvie­jų pa­sau­lių - Die­vo ir že­miš­ko­jo. Juk ku­ni­gas yra tas, ku­ris tvir­tai ženg­da­mas že­me su­tai­ko žmo­nes su Dan­gu­mi.

Kar­tą per me­tus Vil­niaus Šv. Juo­za­po ku­ni­gų se­mi­na­ri­ja tu­ri ypa­tin­gas iš­kil­mes, per ku­rias gar­bi­na sa­vo glo­bė­ją. Šie­met kas­me­ti­nė šven­tė se­mi­na­ri­jo­je vyks ko­vo 18 die­ną, Šv. Juo­za­po li­tur­gi­nių iš­kil­mių iš­va­ka­rė­se. Tuo­met se­mi­na­ri­jo­je su­si­tiks alum­nų tė­vai ir ar­ti­mie­ji. „To­kį su­si­ti­ki­mą or­ga­ni­zuo­ja­me mū­sų klie­ri­kų šei­moms, kad vie­ni su ki­tais su­si­pa­žin­tų ir pa­ma­ty­tų, kuo gy­ve­na­me“, - aiš­ki­na se­mi­na­ri­jos pro­rek­to­rius kun. An­džej Šuš­ke­vič, ku­ris pra­sklei­dė pa­slap­ties šy­dą ir pa­pa­sa­ko­jo „Vil­niaus kraš­to sa­vait­raš­čiui“ apie šios aukš­to­sios mo­kyk­los kas­die­ny­bę.

Pa­šau­ki­mų ar drą­sos kri­zė?
Pas­ta­ruo­ju me­tu, ko ge­ro, kiek­vie­na švie­ti­mo įstai­ga skun­džia­si kas­met ma­žė­jan­čiu mo­ki­nių skai­čiu­mi. Se­mi­na­ri­ja nė­ra iš­im­tis... Ta­čiau alum­nų trū­ku­mas šio­je aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je ke­lia tam tik­rų pa­ste­bė­ji­mų: ne­jau­gi pas Die­vą iš­si­sė­mė pa­šau­ki­mų li­mi­tas. Juk jo­kia ki­ta pro­fe­si­ja, kaip ku­ni­go, nė­ra taip stip­riai sie­ja­ma su pa­šau­ki­mu.

„Daž­nai gir­di­me klai­din­gą pa­sa­ky­mą, kad trūks­ta pa­šau­ki­mų. Tai - ne­tie­sa: Die­vas ir to­liau kvie­čia, ta­čiau pro­ble­ma tai, jog trūks­ta drą­sos pri­im­ti šią do­va­ną“, - tei­gia pro­rek­to­rius.

Ku­ni­gų pa­vyz­dys
„Ge­rų liu­di­ji­mų iš ku­ni­gų pu­sės sto­ka ir­gi tu­ri ne­ma­žos įta­kos pa­šau­ki­mams. Skan­da­lai, su­si­ję su dva­si­nin­kais - tiek pa­sau­li­nio mas­to, tiek ma­žes­ni, „mū­sų kie­mo“ - pa­žei­džia Baž­ny­čią ir ne­tu­ri ge­ros įta­kos pa­šau­ki­mų skai­čiui di­dė­ti, - aiš­ki­na kun. An­džej ir kar­tu pa­brė­žia, kad di­de­lį vaid­me­nį at­lie­ka ap­lin­ka, vi­suo­me­nė ir šei­ma, ku­rio­je au­ga jau­nas žmo­gus. - Dar prieš 20 me­tų, kai ėjau į se­mi­na­ri­ją, tarp klie­ri­kų bu­vo ma­žu­ma tų, ku­rių šei­mos prie­ši­no­si jų spren­di­mui, da­bar dau­gu­ma klie­ri­kų šei­mų ne­si­džiau­gia dėl šių jau­nų vai­ki­nų spren­di­mų. Ge­riau­siu at­ve­ju to­le­ruo­ja jų pa­si­rin­ki­mą.“

Pa­sa­ko­da­mas pro­rek­to­rius pri­si­me­na vie­ną įvy­kį, kai ve­dė re­ko­lek­ci­jas jau­noms šei­moms. Jau­ni su­tuok­ti­niai, ku­rie yra įsi­trau­kę į sa­vo pa­ra­pi­jų re­li­gi­nį gy­ve­ni­mą, į klau­si­mą, ar ne­no­rė­tų, kad at­ei­ty­je jų vai­kai pa­si­rink­tų ku­ni­gys­tę, ryž­tin­gai at­sa­kė: „Ne.“

Ki­ta ver­tus, tei­gia­mas kon­kre­čios pa­ra­pi­jos kle­bo­no pa­vyz­dys „duo­da vai­sių“ - ge­rus pa­šau­ki­mus. Jei prie al­to­riaus sto­vi ga­na di­de­lė gru­pė pa­tar­nau­to­jų, ku­rie įsi­trau­kia į pa­ra­pi­jos gy­ve­ni­mą, pa­de­da sa­vo kle­bo­nui, tai tik­riau­siai at­ei­ty­je ku­ris nors iš­girs ty­lų Die­vo bal­są.

Iš­ei­ti iš zak­ris­ti­jos
„Nuo 1993 me­tų, kai bu­vo at­nau­jin­ta Vil­niaus Šv. Juo­za­po ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos veik­la, pir­mą­jį de­šimt­me­tį klie­ri­kų skai­čius au­go. Iš pra­džių bu­vo vie­nas kur­sas, po to - du, trys ir t. t. Kai pra­dė­jau stu­di­juo­ti, o bu­vo tai 1994 m., mū­sų bu­vo 13 klie­ri­kų, ir vi­si ta­da sa­kė, kad tai ma­žas kur­sas. Da­bar tu­ri­me 12 klie­ri­kų per vi­sus kur­sus iš tri­jų vys­ku­pi­jų“, - pa­sa­ko­ja pro­rek­to­rius aiš­kin­da­mas, kad aukš­to­ji mo­kyk­la - va­do­vau­da­ma­si Šven­to­jo Tė­vo Pran­ciš­kaus ra­gi­ni­mu ku­ni­gams iš­ei­ti iš zak­ris­ti­jų ir ei­ti ieš­ko­ti sa­vo ave­lių - ne­sė­di ran­kų su­dė­ju­si, o sten­gia­si ei­ti pas jau­nus žmo­nes.

Vie­nas to­kių bū­du - pa­šau­ki­mo re­ko­lek­ci­jos. Šie­met tris die­nas tru­ku­sio­se re­ko­lek­ci­jo­se da­ly­va­vo 20 žmo­nių. Tai bu­vo mo­kyk­lų vy­res­nių kla­sių moks­lei­viai, o drau­ge - stu­den­tai ir dir­ban­tys žmo­nės. Per pas­ta­ruo­sius me­tus tai - vie­na di­džiau­sių gru­pių. Vil­ties su­tei­kia tai, kad jau­ni­mas ne­bi­jo ieš­ko­ti, no­ras pa­tik­rin­ti sa­ve, pa­ma­ty­ti, ar jiems tin­ka toks gy­ve­ni­mas.

Kas­met ga­li­ma ap­si­lan­ky­ti se­mi­na­ri­jo­je, kai vyks­ta At­vi­rų du­rų die­nos. Aka­de­mi­niais me­tais nu­sta­ty­tas klie­ri­kų lan­ky­mo­si mo­kyk­lo­se pla­nas. Alum­nai su­si­tin­ka su mo­ki­nais, su jais kal­ba­si įvai­rio­mis te­mo­mis, ta­čiau vi­sų pir­ma liu­di­ja sa­vo pa­šau­ki­mą.

Mal­dos rė­mai
Šiuo me­tu se­mi­na­ri­jo­je mo­ko­si 12 klie­ri­kų ir 3 bro­liai vie­nuo­liai pran­ciš­ko­nai. Pro­pe­deu­ti­nia­me (pa­ren­gia­ma­ja­me) kur­se yra pen­ki, ku­rie tu­ri už­si­ė­mi­mų pla­ną, ne­pri­klau­si­mą nuo ki­tų se­mi­na­ris­tų gy­ve­ni­mo. 

Die­na se­mi­na­ri­jo­je pra­si­de­da anks­ti ry­te - ben­dra mal­da, jai per die­ną ski­ria­mos ke­lios va­lan­dos. Ben­dras Va­lan­dų li­tur­gi­jos skai­ty­mas, šv. Mi­šios, ado­ra­ci­ja, pa­mąs­ty­mai ir me­di­ta­ci­ja, re­ko­lek­ci­jos. Kaip pa­brė­žia ma­no pa­šne­ko­vas, dva­si­nė for­ma­ci­ja yra svar­biau­sia, to­dėl vi­sas die­nos pla­nas yra tar­si įra­šy­tas į mal­dos rė­mus. Evan­ge­li­jos skel­bi­mo ga­lios bū­si­mi ku­ni­gai tu­rė­tų sem­tis iš as­me­ni­nio ar­ti­mo ry­šio su Kris­tu­mi - tai jų gy­ve­ni­mo pa­grin­das. 

Dar trys gy­ve­ni­mo se­mi­na­ri­jo­je as­pek­tai - aka­de­mi­nė, ga­ny­to­jiš­ka ir ben­draž­mo­giš­ka for­ma­ci­ja. Alum­nai stu­di­juo­ja še­še­rius me­tus: dve­jus me­tus mo­ko­si fi­lo­so­fi­jos ir ket­ve­rius gi­li­na­si į te­olo­gi­jos moks­lus. Se­mi­na­ri­ja yra Lie­tu­vo­je ger­bia­ma aukš­to­ji mo­kyk­la ir Po­pie­žiš­ko­jo La­te­ra­no uni­ver­si­te­to Ro­mo­je fi­lia­las. To­dėl bai­gę moks­lus klie­ri­kai gau­na du di­plo­mus - vie­ną lie­tu­viš­ką, su­tei­kian­tį re­li­gi­jo­ty­ros ma­gist­ro var­dą, an­trą - ita­liš­ką, su­tei­kian­tį te­olo­gi­jos ba­ka­lau­ro laips­nį. Ga­bes­ni stu­den­tai ga­li tęs­ti stu­di­jas ki­to­se aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se - tiek Ro­mo­je, tiek ki­to­se ša­ly­se. Mo­ko­si už­sie­nio kal­bų - an­glų ar­ba ita­lų. Stu­den­tai, ki­lę iš Vil­niaus vys­ku­pi­jos ir bai­gę lie­tu­viš­kas mo­kyk­las, pri­va­lo mo­ky­tis len­kų kal­bos.

Ne­pa­si­mes­ti vie­nat­vė­je
Kiek­vie­no klie­ri­ko aka­de­mi­nių me­tų pla­nuo­se įra­šy­tos ir ga­ny­to­jiš­kos prak­ti­kos - alum­nai yra ski­ria­mi į įvai­rias pa­ra­pi­jas. At­lie­ka prak­ti­kas ir Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos jau­ni­mo cen­tre, „Ca­ri­tas“ ar „Be­ta­ni­jo­je“, li­go­ni­nė­je. Su­si­pa­žįs­ta su įvai­rio­mis ga­ny­to­jiš­ko dar­bo for­mo­mis, mo­ko­si ben­drau­ti su ti­kin­čiai­siais. 

Be to, klie­ri­kams pri­va­lo­ma sa­viug­da. Se­mi­na­ris­tų gy­ve­ni­mas yra taip su­dė­lio­tas, kad jie tu­ri lai­ko ir už­si­im­ti kul­tū­ri­ne veik­la, da­ly­vau­ti vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, spor­tuo­ti, dirb­ti sa­va­no­riais, pa­tar­nau­ti įvai­rio­se ben­druo­me­nė­se, mal­dos gru­pė­se, jau­ni­mo sto­vyk­lo­se, pi­lig­ri­mi­nė­se ke­lio­nė­se. Die­ną bai­gia mal­da ir są­ži­nės ty­ri­mu. Po 21 va­lan­dos yra pri­va­lo­ma va­di­na­mo­ji šven­to­ji ty­la (lot. si­len­tium sac­rum). Ir nors, kaip tei­gia pro­rek­to­rius, klie­ri­kai nė­ra lin­kę pa­žei­di­nė­ti reg­la­men­to, auk­lė­to­jai pri­žiū­ri tvar­ką. 

Bai­gę se­mi­na­ri­ją jau­ni ku­ni­gai iš­ei­na į pa­sau­lį, ku­ris jau yra su­for­muo­tas, pa­sau­lį, ku­ris daž­nai va­do­vau­ja­si tam tik­rais prin­ci­pais ir ne­no­ri jų keis­ti. Kaip įveik­ti kliū­tis, kur ir pas ką ieš­ko­ti pa­gal­bos? Kun. An­džej pa­brė­žia, kad se­mi­na­ri­jos auk­lė­to­jai sten­gia­si pa­dė­ti stu­den­tams su­vok­ti, kad jiems bū­ti­nas ki­tas žmo­gus, ben­druo­me­nė, bro­liš­ki ry­šiai su ko­le­go­mis, su ku­riais vė­liau ku­ria ku­ni­gų šei­mą vys­ku­pi­jo­je.

Tur­būt įsi­my­lė­jo...
„Tu­ri­me se­mi­na­ri­jo­je te­le­vi­zi­ją, ga­li­me nau­do­tis in­ter­ne­tu, lais­vu nuo už­si­ė­mi­mų ir mal­dos me­tu tu­ri­me lai­ko gi­mi­nai­čiams ir bi­čiu­liams, su ku­riais su­si­tin­ka­me ar­ba čia, ar­ba mies­te. Juk ne­ga­li­me pa­bėg­ti nuo pa­sau­lio, ku­riam tu­ri­me neš­ti Die­vą“, - sa­vo pa­ste­bė­ji­mais da­li­ja­si an­tro kur­so stu­den­tas klie­ri­kas Ro­bert Voi­čan, Pa­ber­žės Šv. Sta­nis­la­vo Kost­kos gim­na­zi­jos ab­sol­ven­tas. 

Sa­vo ruož­tu dve­jais me­tais vy­res­nis ko­le­ga Val­de­mar Šyr­vins­ki pri­ta­ria, kad se­mi­na­ri­ja - tai lai­kas, pra­leis­tas akis į akį su Jė­zu­mi. „Mū­sų for­ma­ci­ją se­mi­na­ri­jo­je po­pie­žius Pran­ciš­kus pa­ly­gi­no su lai­ku, ku­rį apaš­ta­lai pra­lei­do su Jė­zu­mi, o Šv. Dva­sios at­siun­ti­mą, kai pra­dė­jo skelb­ti Kris­tų - su ku­ni­gys­tės šven­ti­mais. Da­bar esa­me su Jė­zu­mi ir no­ri­me kuo dau­giau iš Jo iš­mok­ti, kad vė­liau Jo Žo­dį skie­py­tu­me ki­tiems“, - pa­sa­ko­ja Val­de­mar, Vil­niaus Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus gim­na­zi­jos ab­sol­ven­tas. 

Abu alum­nai pa­brė­žia, kad per kas­die­nę mal­dą stip­ri­na sa­vo ti­kė­ji­mą, o šis su­tei­kia jiems jė­gų įveik­ti abe­jo­nes ir sun­ku­mus. „Pa­šau­ki­mas kaip ir įsi­my­lė­ji­mas, kai nuo­lat no­ri­si bū­ti su my­li­mu žmo­gu­mi. Pa­na­šiai ir mes, įsi­my­lė­ję Kris­tų, no­ri­me aug­ti šio­je mei­lė­je, ug­dy­ti ją ir sem­tis iš jos jė­gų“, - tei­gia.

...o gal iš­pro­tė­jo
Gi­mi­nių ir bi­čiu­lių re­ak­ci­ja į ži­nią, kad vai­ki­nai ke­ti­na stu­di­juo­ti se­mi­na­ri­jo­je, bū­na įvai­ri: nuo aša­rų iki juo­ko ir net pa­sa­ky­mų, kad iš­pro­tė­jo. 

„Ma­no tė­vai su­ži­no­jo pas­ku­ti­niai“, - pa­sa­ko­ja Val­de­mar. „Žiū­rė­jo­me ži­nias, per ku­rias pa­sa­kė, kad bai­gė­si ant­ra­sis pri­ėmi­mo į aukš­tą­sias mo­kyk­las eta­pas. Ma­no ma­ma su siau­bu aky­se pa­klau­sė, kur ke­ti­nu stu­di­juo­ti. Iš­gir­du­si apie ma­no spren­di­mą ap­si­ver­kė. Tai bu­vo su­mi­ši­mo aša­ros. Tė­tis su­re­a­ga­vo „vy­riš­kai“: Eik ir tik gė­dos man ne­pa­da­ryk, - pri­si­me­na klie­ri­kas Val­de­mar, pri­si­min­da­mas pir­muo­sius tė­vų ap­si­lan­ky­mus se­mi­na­ri­jo­je, kai jie pra­ti­no­si prie min­ties, kad jų sū­nus gy­ve­na kiek ki­to­kį gy­ve­ni­mą nei vai­ki­no ben­dra­am­žiai. 

Su bi­čiu­liais bu­vo įvai­riai: vie­ni ap­si­džiau­gė, ki­tus drau­gų spren­di­mas ne­nu­ste­bi­no, nes ži­no­jo apie jų įsi­pa­rei­go­ji­mą baž­ny­čio­je, kai ku­rie pa­va­di­no pa­mi­šė­liais ir ne­no­rė­jo pa­lai­ky­ti ry­šių, o dar ki­ti kar­tais skam­bi­na ir pra­šo pa­si­mels­ti. 

Ro­bert, ku­ris anks­čiau pa­tar­nau­da­vo Pa­ber­žės baž­ny­čio­je, daž­nai bū­da­vo tarp jau­ni­mo, ku­ris bu­vo įsi­trau­kęs į pa­ra­pi­jos veik­lą, Ta­čiau, kaip sa­ko, to jam ne­pa­kak­da­vo, ieš­ko­jo ko nors dau­giau, to­dėl pri­ėmė spren­di­mą dėl ku­ni­gys­tės.

Per su­si­ti­ki­mus su jau­ni­mu mo­kyk­lo­se abu klie­ri­kai pa­ste­bė­jo, kad daug jau­nų žmo­nių trokš­ta po­kal­bių dva­si­nė­mis te­mo­mis, o tik ne­dau­ge­lis su jais apie tai kal­ba. 

Ne kar­tą klau­si­nė­ja alum­nus apie sun­ku­mus, apie ce­li­ba­tą, kaip at­ras sa­ve vie­ni­ša­me gy­ve­ni­me? At­sa­ky­mą gau­na vie­ną: Esa­me lai­min­gi, nes at­ra­do­me Die­vo pla­ną mū­sų at­žvil­giu ir ti­ki­me, kad tai mums yra ge­riau­sia. 

Te­re­sa Vo­ro­bej
Vilniaus krašto savaitraštis