„Jei aš jūsų klausiu: „Ar visi esate nusidėjėliai?“, atsakote: „Taip, tėve, visi“. „O ką darote, kad gautumėte atleidimą?“ – „Einame išpažinties“. „Kaip tu atlieki išpažintį?“ – „Einu, pasakau savo nuodėmes, kunigas man suteikia atleidimą, liepia sukalbėti tris „Sveika, Marija“ ir esu ramus“. Tu nesupratai! Tu nuėjai prie klausyklos taip tarsi eitum tvarkyti reikalų į banką ar į kitą įstaigą. Tu nuėjai nesigėdydamas dėl to ką esi padaręs. Tu pamatei keletą dėmelių savo sąžinėje ir manai, kad klausykla tai valykla, kur tas dėmeles išima. Tu nesugebi gėdytis savo nuodėmių“.

Nuoširdžiai priimtas Dievo atleidimas perkeičia tavo širdį, persmelkia sąžinę. Jai to nuoširdumo trūksta, tu vėl apkalbi kitos žmones, vėl nusidedi. „Aš sugebu atleisti kitiems, jei pats jaučiu, kad man buvo atleista. Jei tu nesuvoki, kad tau buvo atleista, tu nesugebi atleisti kitiems, niekada. Tu vis norėsi suvesti su jais sąskaitas. Atleidimas yra besąlyginis. Tačiau pirmiausia turiu jausti savo nuodėmės naštą, turiu jausti gėdą; gėdydamasis turiu prašyti Dievą atleidimo. Ir tik tuomet, jausdamas, kad Tėvas man atleido, galiu ir aš atleisti. Jei to pristinga, neįmanoma atleisti, nesugebame to padaryti. Atleidimas iš tiesų yra slėpinys“.

Mes kartais elgiamės kaip šios dienos Evangelijoje minimas nesąžiningas tarnas, sakė Pranciškus. Po išpažinties jaučiame, kad „mums pasisekė“, o ne kad esame nuoširdžiai priėmę atledijimą. Tai veidmainystė; tai pavogtas, netikras atleidimas.

„Prašykime Viešpatį malonės suprasti ką iš tiesų reiškia jo žodžiai, kad reikia atleisti septyniasdešimt septynis kartus. Prašykime malonės jausti gėdą Dievo akivaizdoje. Tai didelė malonė! Gėdykimės savo nuodėmių, kad gautume atleidimą ir malonę atleisti kitiems. Jie Viešpats man viską atleidžia – kas aš esu, kad neatleisčiau kitiems?!“.

lt.radiovaticana.va