Iki atvykstant į Lietuvą Popiežius jau buvo pasaulyje pripažintu autoritetu. Vien tai, kad Jonas Paulius II buvo pirmasis per 445 metus išrinktas Popiežius ne italas ir dar iš šalies priklausiančiai sovietiniai sistemai pritraukė pasaulio dėmesį. Tai asmuo, garsiai prabilęs apie taiką, tikėjimo laisvę, dvasinius, socialinius ir politinius žmonijos prioritetus. Būdamas puikus dvasinis teologas, filosofas, kalbėdamas įvairiomis pasaulio kalbomis Jonas Paulius II galėjo tiesiai kalbėti į žmonių širdis suprantama kalba kiekvienai tautai.
Tai buvo pirmasis popiežius, kuris net žiniasklaidai perdavė širdies kalbą, o jie tai paskelbė visam pasauliui. Kalbėdamas žmonių širdies kalba savo kelionėse parodė Katalikų bažnyčią kaip naujai regimą, jaučiamą, girdimą, suprantamą, todėl nenuostabu, kad Pontifikas darė milžinišką poveikį pasauliui už Vatikano sienų, keitė jo dvasinį, moralinį ir galiausiai politinį veidą.
Visi žinome, kad Pontifiko tarnystė turėjo labai reikšmingą poveikį komunistinio režimo žlugimui bei ,,geležinės uždangos” sugriovimui. Popiežius viešai metė iššūkius pasaulio totalitarinėms valdžioms, reikalaudamas religinės laisvės, socialinio teisingumo. Drąsino ir sutelkė persekiojamus krikščionis tokiu būdu ištirpdydamas totalitarinių valdžių vadovavimo laiką.
Tuometinėje atkurtoje jaunoje Lietuvos valstybėje, kurioje nuo amžių persipynė įvairių tautų istorija ir kalbos, pripažinkime, kad ne visada sugebėjome vieni kitus išgirsti ir suprasti, gal todėl Jonas Paulius II įžvalgumo dvasios vedamas kvietė mūsų tautą eiti vienybės keliu. Tuo metu būdamas Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje, išgirdau tokius popiežiaus žodžius: ,,Rytojaus Lietuva ir Lenkija harmoningai augs, jei jūs, kaip Bažnyčios vaikai, asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime semsitės šviesos ir išminties iš Evangelijos: jei visuomet ryžtingai ir tvirtai seksite Kristumi, kuris, Jo žodžiais tariant, yra ,,kelias, tiesa ir gyvenimas“.
Taigi, vertindamas istorinę tautų sąsaja ir ypatingai krikščioniškų vertybių vienybę siekiant tarpusavio supratimo ragino semtis išminties iš Evangelijos, sekant Kristaus meilės keliu.
Šių metų gegužės mėn. vykusios konferencijos metu, skirtoje Kauno arkikatedros 600 metų jubiliejaus paminėjimui, popiežiaus ypatingasis pasiuntinys Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanisław Dziwisz savo pranešime atkreipė dėmesį, kad Jonas Paulius II labai laukė vizito į Lietuvą: „Jis labai uoliai ruošėsi jam, mokėsi lietuvių kalbos ir su jauduliu pabučiavo Lietuvos žemę. Savo kalbose jis nušvietė sunkią lietuvių tautos ir Bažnyčios patirtį, drauge nurodydamas veiklos sritis, kad būtų atstatyta, atkurta tai, ką sunaikino totalitarinė sistema, ir drauge būtų atsiliepta į naujus iššūkius.“
Tokia bendrų mūsų tautų istorija atspindi, kad būtent Lietuvai Pontifikas jautė ir skyrė ypatingą dėmesį: „kai buvau išrinktas į Apaštalo Petro sostą, nuskubėjau į Gailestingumo Motinos lietuvių koplyčią Vatikano Bazilikos požemyje. Ten, prie Mergelės Marijos kojų meldžiausi už jus visus.“
Iš tikrųjų, Lietuvos žmonės dar prieš Pontifikui atvykstant į Lietuvą jautė nuolatinį popiežiaus palaikymą, solidarumą, maldą ir priminimą pasaulio galingiesiems apie okupuotas Baltijos šalis.
Inauguracijos metu jis pasveikino susirinkusius brolius ir seseris lietuviškai ir dažnai per savo pontifikatą prabildavo lietuviškai. Labai svarbūs Lietuvai buvo 9 metai iki susitikimo Vilniuje: 1984 m. kovo 4 d. Romoje palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva buvo surengtas iškilmingas minėjimas šv. Kazimiero mirties 500-ųjų m. sukakties proga bei po 3 metų, 1987 m., Lietuvos Krikšto 600 jubiliejaus iškilmės Romoje, kurių metu Popiežius paskelbė palaimintuoju arkivyskupą Jurgį Matulaitį.
Dar 1991 metais Popiežius Lietuvos teritorijoje įkūrė Vilniaus ir Kauno arkivyskupijas, šiek tiek anksčiau vyskupą Vincentą Sladkevičių skyrė kardinolu ir Kauno arkivyskupu, po kurio laiko tuometinį apaštalinį Nuncijų Olandijoje akivyskupą Audrį Juozą Bačkį – Vilniaus arkivyskupu metropolitu, kuris 1992–1993 m. buvo popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinės kelionės Lietuvoje pasirengimo komiteto pirmininkas. Vėliau arkivyskupas A. J. Bačkis prisiminė: “Jis labai laukė tos kelionės. Tai buvo jo širdies troškimas. Galiu pasakyti kaip buvo prie Aušros vartų, išeidamas man pasakė: „73 metus laukiau, kol galėsiu čia ateiti“. Tai buvo jo troškimas aplankyti Lietuvą...kaip maldingoje kelionėje. Jis atėjo...mums atnešti, kaip Jis sakė, ramybę, Kristaus ramybę.”
Neabejotina, kad Palaimintojo Popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimas į Lietuvą jau savaime buvo ir yra itin svarbus šaliai įvykis. Tai pirmasis popiežius atvykęs į jauną, besiformuojančią valstybę, vien jau savo buvimu palaikantis šalies nepriklausomybę, bet dar svarbiau, kad Popiežius atvyko į Lietuvą liudyti tikėjimo egzistavimą, tikėjimą simbolizuojantį Lietuvos dvasinį atgimimą.
Gerai išmanantis socialistinę sistemą ir jos neigiamą įtaką teologiniai doroviniai minčiai Jonas Paulus II aptarė grėsmes tykančias perėjimo nuo paniekinančios asmens, visuomenės laisvę ir orumą sistemos prie demokratines teisines valstybės kūrimo. „Demokratinėms santvarkoms gresiantis pavojus – tapti tam tikra sistema taisyklių, nepakankamai įsišaknijusių vertybėse, kurių negalima atsisakyti, jos įdiegtos į pačią žmogaus esmę…“
Susitikęs su kultūros ir mokslo atstovais Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje popiežius kalbėjo apie vertybinio mąstymo sąsają ir paragino puoselėti mąstymo etiką: „…puoselėti mąstymo etiką, kuri ieško ne vien loginio tikslumo, bet proto veiklai sukuria dvasinį klimatą, pasižyminti nuolankumu, nuoširdumu, drąsą, garbingumu, pasitikėjimu, atidumu kitiems, atvirumu Paslapčiai.” Kaip toliau Popiežius paragino, “Dabarties įvykiai verčia mus teisėtai galvoti, jog gyvename epochinę pasaulio istorijos lūžio akimirką.
Šiame sunkiame kelyje į ateitį, kurios šiandien niekas negali nuspėti ar nubrėžti jos ribų, tikrai lemiamą reikšmę turi intelektualų vaidmuo. Jį reikia iš naujo pabrėžti, ypač dabar, kai žlugusios ideologijos sugriovė pasitikėjimą, o filosofinė mintis, ko gero, pakrypusi į skepticizmą ir pavojingą pragmatizmą. (…) Atnaujintas Bažnyčios ryšys su kultūros pasauliu, kur būtų atsižvelgta į skirtumus ir tarpusavio supratimą, regis, yra būtinas ir skubus. Šis bendradarbiavimas padėtų suvokti tokią painią mūsų dabartį ir numatyti reikiamą kryptį ateičiai.”
Popiežiaus įsitikinimu, „tame laikotarpyje, tame sunkiame kelyje į ateitį, kurios niekas negali nuspėti ar nubrėžti jos ribų, tikrai lemiamą reikšmę turi intelektualu vaidmuo.” Jis kalbėjo: ,,Jūs, kultūros ir mokslo žmonės, labiau nei kiti esate atsakingi, kad protui nebūtų užtveriamas kelias, vedąs link paslapties. Ši jūsų pareiga kyla ne iš šalies, – tarsi pažabojanti mokslinį tyrinėjimą ir apribojanti laisvę. Iš tikrųjų ji atsiranda iš nuoseklios, logiškos mąstysenos” (1993.09.05).
Komunistinėse valstybėse vyravo tendencija, kad tikintysis žmogus yra neva tamsus, neišsilavinęs, negalintis reikiamai interpretuoti jį supantį pasaulį. Neva, tik ateistas galėjo, remdamasis mokslu, įžvelgti ir suvokti tikrovę. Paradoksalu, tačiau Popiežius Jonas Paulius II, buvo iš vienos pusės nuolankus ir tikintysis piligrimas, ir iš kitos gi pusės buvo eruditas, filosofas, pasaulinio lygio mąstytojas, pripažintas mokslinis autoritetas. Jonas Paulius II gebėdamas ,,sutaikyti” tikėjimą bei mokslą nuoširdžia malda įrodė, kad išsilavinimas ir tikėjimas yra vieningi. …. Žmogus, pasak popiežiaus, įgauna tikrąsias žinias bei sutvirtina gyvenimo pagrindą tik remdamasis tikėjimu.
Jonas Paulius II patikėjo Lietuvos žmonėms ypatinga misija. Ivertinęs mūsų protėvių didvyriškumą, pasiaukojimą ir ištikimybę dvasinėms vertybėms, kurių dėka pavykdavo iškentėti visas negandas ir išbandymus mus pakvietė būti laisvais savo dvasioje ir joje augti. Popiežius linkėjo: “Kaip tik dabar labiausiai reikia didžiadvasiškumo. Reikia dvasiškai atgimti“(1993.09.05).
Šiandieninėje Lietuvoje atrandame daugybę ženklų, liudijančių apie palaimintojo popiežiaus Jono Paulio II apaštalinę kelionę Lietuvoje: įvairūs leidiniai, paminkliniai įrašai, Jono Paulio II mokyklos, gatvės, aikštės, skirtos Lietuvos valstybės investicijos Jono Pauliaus II piligriminio kelio atminimui.
Bet kokia įdomi istorinė seka ir sutapimai...:
pirmasis karūnuotas Marijos paveikslas istorinėje Lietuvoje, dovanotas Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo yra Trakų Marija – Lietuvos Globėja – 1718 m. rugsėjo 4-oji.1993 m. rugsėjo 4-oji – Jonas Paulius II atvyksta į Lietuvą... 2010 m. rugsėjo 4-ąją dabartinis Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas konsekruotas vyskupu – kuris jau pasveikino Trakų Dievo Motiną – Lietuvos Globėją.
Taip pat mes neįsivaizduojame savo tautos istorijos be kryžiaus...
Lietuvos laukai ir pakelės yra nustatyti kryžiais, todėl mes ir vadiname mūsų žemę ,,kryžių šalimi“, todėl ir pontifikas sakė: ,,Neseniai paminėjusi šešių šimtų metų Krikšto sukaktį, Lietuva šiuo metu įžengė į atsakingą ilgos ir garbingos savo istorijos laikotarpį.”
Įdomus pastebėjimas – Lietuvos žmonės kaip kančios, padėkos ir atgimimo simbolį ženklina kryžiais pakelės, laukus, o Kryžių kalno reikšmė, popiežiaus apsilankymo jame dėka, simbolizuoja lietuvių fundamentalinį atsidavimą krikščioniškoms vertybėms. Būtina pastebėti, kad Kryžiaus kalną galime pavadinti ir Prisikėlimo kalnu. Kryžius tai ne tiktai kančia, bet ir prisikėlimo ženklas........ mano asmeninio..... mano šeimos...., mano bendruomenės...., mano tautos..... ir taip liūdina, kad mes neturime net Seimo Jono Pauliaus auloje ne tik kančios, bet ir prisikėlimo kryžiaus.
O taip norėtųsi, kad ši vieta būtų ta vieta, kur mes galime ateiti su savo vargais ir džiaugsmais, savo praradimais ir atradimais, su savo mirtimi ir prisikėlimu... bet mes turime Seime aulą, Jono Pauliaus II aulą, o gal visgi drįskime sakyti mes turime koplyčią, koplyčią.... kurios yra ir ligoninėse ir oro uostuose, ir kalnų viršūnėse...? O gal, stebėdami kryžiaus naikinimą pliuralistinėje pasaulio visuomenėje, net neįžvelgiame grėsmės savo fundamentalioms vertybėms....?
Dar vienas pastebėjimas, ar ne simboliška, kad Popiežiaus vizito į Lietuvą dvidešimtmetis sutampa su Lietuvos pirmininkavimu ES Tarybai?
Esu įsitikinęs, kad prieš dvidešimt metų Jono Pauliaus II atvykimas į Lietuvą ir palinkėjimai, skirti Lietuvos žmonėms yra esminė Lietuvos Nepriklausomos valstybės dabartis ir ateitis. Prisiminkime mums visiems Popiežiaus ištartus žodžius: „Nebijokite! Plačiai atverkite duris Kristui!“.
Seimo Pirmininko pavaduotojas
Jaroslav Narkevič
