Paklaustas, ko tikisi iš pašvęstojo gyvenimo atstovų besiruošiant būsimam Sinodui jaunimo tema, popiežius atsakė: „tiesa, kad Vakaruose pastebimas pašvęstojo gyvenimo pajėgų mažėjimas. Akivaizdu, kad tai susiję ir su demografine problema. Tačiau taip pat tiesa ir tai, kad kartais pašaukimų pastoracija neatliepia į jaunimo lūkesčius. Būsimas Sinodas mums atneš idėjų. Mažėjantis pašvęstojo gyvenimo asmenų skaičius Vakaruose mane neramina. Tačiau mane neramina ir kitas dalykas: kai kurių naujų religinių institutų iškilimas, kurie kelia tam tikrą susirūpinimą. Nesakau, kad neturėtų atsirasti naujų religinių institutų! Tikrai ne. Tačiau kai kuriais atvejais klausiu savęs kas šiandien vyksta. Kai kurie jų atrodo labai naujoviškai, atrodo pasižymintys stipria apaštaline jėga, patraukia daugelį ir vėliau.... sužlunga. Kartais net paaiškėja, kad už viso to slypėjo skandalingi dalykai...Yra nedidelių naujų institutų, kurie išties puikūs ir veikia rimtai. Matau, kad kartais šiuos institutus globoja vyskupų grupės, kurie užtikrina jų augimą. Tačiau yra ir tokių, kurie gimsta ne iš Šventosios Dvasios įkvėpimo, tačiau iš žmogaus charizmos, charizmatinio asmens, kuris patraukia savo žavinčiomis žmogiškomis savybėmis. Kai kurie institutai yra, sakyčiau, „restauraciniai – grįžtantys prie ištakų“: atrodo suteikiantys tikrumą, tačiau išties tik kietumą. Kai man sako, kad yra kongregacija, pritraukianti daug pašaukimų, prisipažįstu – man neramu. Šventoji Dvasia veikia ne pagal žmogaus sėkmės logikos principus: jos būdas kitoks. Tačiau man sako: yra daug apsisprendusių jaunuolių, kurie daug meldžiasi, yra labai ištikimi. O aš atsakau: „Puiku: pamatysime ar tai iš Viešpaties“.
Kai kurie yra pelagijietiški: nori grįžti prie askezės, atgailauja, atrodo tarsi kariai, viskam pasiryžę, kad apgintų tikėjimą ir gerus papročius... O paskui iškyla skandalas, susijęs su steigėju ar steigėja....Juk žinome, ar ne? Jėzaus stilius kitoks. Šventoji Dvasia sukėlė triukšmą Sekminių dieną: tai buvo pradžia. Tačiau paprastai ji nekelia daug triukšmo, neša kryžių. Šventoji Dvasia nėra triumfuojanti. Dievo veikimo būdas yra kryžius, kurį neši tol, kol Viešpats pasako „gana“. Triumfalizmas nesiderina su pašvęstuoju gyvenimu. Taigi, nedėkite vilčių į netikėtą ir ryškų šių institutų sužydėjimą. Verčiau ieškokite nuolankaus Jėzaus kelio, evangelinio liudijimo kelio. Benediktas XVI labai gerai apibūdino: Bažnyčia auga ne dėl prozelitizmo, tačiau per patraukimą“.
Į klausimą, ką reiškia bendruomeninis gyvenimas? Koks vyresniojo vaidmuo, kaip vienuoliai gali prisidėti prie Bažnyčios struktūrų ir mąstysenos atnaujinimo? Į tai Šventasis Tėvas atsakė, jog kai kurie šventėji bendruomeninį gyvenimą apibūdino kaip nuolatinę atgailą. „Yra bendruomenių, kur žmonės nusilupa ir nusipešioja! Negerai, jei gailestingumui nėra vietos bendruomenėje. Sugebėti atleisti pašvęstieji dažnai turi išmokti bendruomenėje. Tai pranašiška. Tai prasideda nuo klausymosi: kad visi jaustųsi išgirsti. Klausytis ir įtikinėti turi ir vyresnysis. Jei vyresnysis nuolat priekaištaus, tai nepadės sukurti tikros vienuolinio gyvenimo pranašystės. Esu įsitikinęs, kad vienuoliai labai prisideda prie Bažnyčios struktūrų ir mąstysenos atnaujinimo. Vienuoliai padeda vyskupijose kunigų tarybose ir neturi bijoti pasisakyti. Į Bažnyčios struktūras patenka pasaulietiškas ar „kunigaikštiškas“ klimatas, o vienuoliai gali prisidėti sunaikindami šį nepalankų klimatą. Nebūtina tapti kardinolu, kad įtikėtum esąs „princas“! Pakanka būti klerikalu. Tai blogiausia, kas gali būti Bažnyčios organizavime. Vienuoliai gali prisidėti liudydami nuolankesnę brolybę. Vienuolių liudijimas gali būti tarsi apverstas ledkalnis, kur smaigalys, viršūnė, yra apačioje“.
Šventojo Tėvo misija bažnyčioje nėra lengva, tačiau popiežius atrodo ramybės, taikos žmogus. Paklaustas, kas yra jo ramybės šaltinis, ką patartų, kad vienuolijų vyresnieji vykdytų savo misiją atsakingai ir ramiai, popiežius pajuokavo, jog negeria raminamųjų piliulių. „Italai duoda gerą patarimą: gyventi ramybėje reikia tam tikro sveiko „nusišvilpimo“. Man nesukelia problemų pasakyti, kad išgyvenu visiškai naują patirtį. Buenos Airėse buvau neramesnis, įsitempęs ir susirūpinęs“, - pasakoja popiežius. Tačiau tuo momentu, kai buvo išrinktas, jį aplankė gili ramybė, kuri neapleidžia iki šiol. „Mano ramybė tai Viešpaties dovana“, sako popiežius, pridurdamas, jog tiki, kad kiekvienas turi atrasti šaknis to, ką Dievas yra jam parinkęs. Prarasti ramybę nepadeda kenčiant. Vyresnieji turi išmokti kentėti, tačiau kaip tėvai, nuolankiai. Taip galima pereiti nuo kryžiaus į ramybę.
radiovaticana.va
