Pra­ėju­siais me­tais Len­ki­jos Res­pub­li­kos kul­tū­ros ir na­cio­na­li­nio pa­vel­do mi­nis­te­ri­jos ir Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to prie Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos at­sto­vai su­da­rė dar­bo gru­pę ben­driems pro­jek­tams įgy­ven­din­ti. Res­tau­ra­vi­mo dar­bams, be ki­ta ko, pa­rink­tos trys Vil­niaus baž­ny­čios: Šv. Dva­sios (Do­mi­ni­ko­nų), Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų (Pran­ciš­ko­nų) ir Šv. Pran­ciš­kaus Asy­žie­čio ir Šv. Ber­nar­do Sie­nie­čio (Ber­nar­di­nų). Do­mi­ni­ko­nų šven­tyk­lai šie dar­bai - tai ga­li­my­bė at­nau­jin­ti is­to­ri­nių var­go­nų res­tau­ra­vi­mą ir res­tau­ruo­ti fres­kas ga­le­ri­jo­se, o at­ei­ty­je, gal­būt - ir vie­nuo­ly­no pa­sta­tus. 

Abie­jų ša­lių mi­nis­te­ri­joms su­si­do­mė­ji­mas šiuo klau­si­mu pa­spar­ti­no už­baig­ti ben­dra­dar­bia­vi­mą su UAB „Vil­niaus var­go­nų dirb­tu­vė“ (di­rek­to­rius Ri­man­tas Gu­čas). Pra­ėju­sių me­tų gruo­dį Vil­niaus Šv. Dva­sios pa­ra­pi­ja iš mi­nė­tos ben­dro­vės pe­rė­mė var­go­nus, pri­si­im­da­ma nuo šiol vi­są at­sa­ko­my­bę or­ga­ni­zuo­jant ir pri­žiū­rint šio in­stru­men­to res­tau­ra­vi­mą. Pa­ra­pi­jos ben­druo­me­nė su vil­ti­mi ir pa­leng­vė­ji­mu su­ti­ko ži­nią apie ben­dra­dar­bia­vi­mo su mi­nė­ta fir­ma pa­bai­gą ti­kė­da­ma­si, kad nuo šiol dar­bai pa­ju­dės grei­čiau.

Nu­ti­lo 2000 me­tais 
Pa­ra­pi­jos var­go­ni­nin­kas Ro­mu­ald Sie­niut pri­si­me­na, kad 2000 me­tais pas­ku­ti­nį kar­ta gro­jo is­to­ri­niu in­stru­men­tu ir šis per­ėjo „Vil­niaus var­go­nų dirb­tu­vės“ ir... šve­dų glo­bon.

„Per 2000-ųjų me­tų Ka­lė­das cho­ras gie­do­jo jau apa­čio­je, o in­stru­men­tas ty­lė­jo“, - pri­si­me­na var­go­ni­nin­kas pri­dur­da­mas, kad var­go­nų res­tau­ra­vi­mu už­si­ė­mė dvie­jų ša­lių - Lie­tu­vos ir Šve­di­jos („GOArt“) fir­mos. Pir­ma­ja­me eta­pe vy­ko in­ven­to­ri­za­ci­ja ir do­ku­men­ta­ci­jos pa­ren­gi­mas, t. y. de­ta­lus in­stru­men­to ap­ra­šy­mas. To ėmė­si šve­dai. Pa­da­rė tai, ga­li­ma sa­ky­ti, pui­kiai, ta­čiau, kaip juo­kau­ja var­go­ni­nin­kas, ne­di­de­lė pro­ble­mė­lė yra ta, kad dau­giau nei 250 pus­la­pių ap­ra­šy­mą pa­ren­gė šve­dų kal­ba. Iš­sa­mūs spe­cia­lis­tų ty­ri­nė­ji­mai pa­tvir­ti­no, kad in­stru­men­tas tu­ri per 90 proc. ori­gi­na­lių de­ta­lių. Pa­aiš­kė­jo, kad tai uni­ka­lus at­ve­jis pa­sau­lio mas­tu, jei ly­gin­tu­me Cas­pa­ri­nio var­go­nus su ki­tais pa­na­šaus dy­džio in­stru­men­tais. XIX a. bu­vo šiek tiek per­da­ry­ta da­lis vamz­džių, o 1900 m. mi­nint Šven­tų­jų Me­tų ju­bi­lie­jų var­go­nai bu­vo per­da­žy­ti. 

Pa­ren­gus do­ku­men­ta­ci­ją, ku­ri kai­na­vo 500 tūkst. Šve­di­jos kro­nų, bu­vo pa­ga­min­ta be­veik tiks­li var­go­nų ko­pi­ja Ro­čes­te­rio baž­ny­čiai Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se. Kaip pa­žy­mi var­go­ni­nin­kas, ko­pi­ja tu­rė­jo pa­si­tar­nau­ti dviem tiks­lams: vi­sų pir­ma Ro­čes­te­ris gar­sė­ja var­go­nų mu­zi­kos kon­cer­tais ir šia­me mies­te su­rink­tos gar­siau­sių Eu­ro­po­je iš­li­ku­sių var­go­nų ko­pi­jos. An­tra, ko­pi­ja tu­rė­jo pa­dė­ti meist­rams įgy­ti rei­ka­lin­gos pa­tir­ties, res­tau­ruo­jant ir tai­sant ori­gi­na­lų in­stru­men­tą. Nau­ji var­go­nai tu­rė­jo at­lik­ti ir va­di­na­mą­jį edu­ka­ci­nį dar­bą, o jais gro­ja­mi kon­cer­tai tu­rė­jo pa­dė­ti su­rink­ti lė­šų ori­gi­na­laus in­stru­men­to res­tau­ra­vi­mui.

At­nau­jin­ti ir ne­at­nau­jin­ti 
In­ter­ne­to pus­la­py­je www. cas­pa­ri­ni.lt iš­var­dy­ti dar­bai, ku­rie bu­vo at­lik­ti Lie­tu­vos ben­dro­vei pri­žiū­rint ir už šiuos dar­bus su­mo­kė­tos pi­ni­gų su­mos. Pa­vyz­džiui, var­go­nų res­tau­ra­vi­mui LR Vy­riau­sy­bė sa­vo lai­ku bu­vo sky­ru­si 540 tūkst. li­tų. Bu­vo dez­in­fe­kuo­tas vi­sas var­go­nų kor­pu­sas ir me­di­nės var­go­nų cho­ro da­lys, res­tau­ruo­ta var­go­nų kor­pu­so kon­struk­ci­ja, res­tau­ruo­ti var­go­nų fa­sa­do ele­men­tai - pa­ša­li­nus anks­tes­nius da­žų sluoks­nius, ati­deng­ta ori­gi­na­li po­lich­ro­mi­ja, res­tau­ruo­ti ir re­konst­ruo­ti ba­ro­ki­niai dro­ži­niai. Res­tau­ruo­tas ir pats in­stru­men­tas: dum­plės, or­ta­kiai, oro skirs­ty­mo dė­žės, at­kur­tos kla­via­tū­ros, me­cha­ni­ka. Ta­čiau res­tau­ra­vi­mo dar­bai ju­dė­jo la­bai lė­tai, kol ga­liau­siai dėl lė­šų trū­ku­mo, o gal ir pri­žiū­rin­čių­jų va­lia (pa­žy­mė­ti­na, kad po kiek lai­ko šve­dai pa­si­trau­kė) dar­bai bu­vo pri­stab­dy­ti. Šiuo me­tu var­go­nų būk­lė ap­gai­lė­ti­na. Apie tai, be ki­ta ko, liu­di­ja Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to di­rek­to­rės Dia­nos Var­nai­tės pa­si­ra­šy­tas do­ku­men­tas apie mik­ro­bio­lo­gi­nius me­die­nos būk­lės ty­ri­mus. Ja­me pa­teik­tos re­ko­men­da­ci­jos dėl in­stru­men­to iš­va­ly­mo nuo in­sek­tų. Anot spe­cia­lis­tų, tai bū­tų ne­ati­dė­lio­ti­nas dar­bas. 

Var­go­nų da­lys taip il­gai bu­vo už in­stru­men­to ri­bų, kad šian­dien ne­men­kas už­da­vi­nys yra grą­žin­ti juos į bu­vu­sią jų vie­tą. Ap­ro­dy­da­mas prie cho­ro esan­čias pa­tal­pas var­go­ni­nin­kas ro­do dė­žė­se su­dė­tus vamz­džius, ba­ro­ki­nes skulp­tū­ras ir de­ko­ro ele­men­tus. 

„Kai vi­sa tai bu­vo iš­mon­tuo­ta, kaž­kas už­ra­šy­da­vo ant la­pe­lių de­ta­lių pa­va­di­ni­mus ir nu­me­rius, iš ku­rios var­go­nų da­lies jie pa­im­ti, ta­čiau per tuos me­tus la­pe­liai pa­gel­to, nu­me­riai iš­blu­ko, o in­stru­men­to da­lys pa­si­den­gė sto­ru dul­kių sluoks­niu, juo­se įsi­vei­sė ki­ni­var­pos. Vi­sa tai rei­kia iš­tai­sy­to. To­dėl pir­ma­sis res­tau­ra­vi­mo eta­pas - var­go­nų pro­spek­to at­nau­ji­ni­mas“, - aiš­ki­na R. Sie­niut ir en­tu­zias­tin­gai pri­du­ria: „Pa­žiū­rė­ki­te į šiuos me­ta­li­nius vamz­de­lius - jų ver­tę šian­dien api­bū­din­tu­mė­me kaip auk­są ir si­dab­rą, o šiuos me­di­nius vamz­de­lius su lie­žu­vė­liais - kaip dei­man­tus. Len­ki­jo­je iš­li­ko vos ke­li var­go­nai, tu­rin­tys pa­na­šius lie­žu­vė­li­nius vamz­de­lius.“

Kuo čia dėtas S. Ba­chas?
R. Sie­niut Vil­niaus Šv. Dva­sios baž­ny­čio­je gro­jo 1987-1989 me­tais ir nuo 1992 me­tų iki šiol. Da­bar sva­jo­ja, kad ori­gi­na­lus in­stru­men­tas ir vėl skam­bė­tų baž­ny­čio­je. Se­ka jo res­tau­ra­vi­mą, do­mi­si in­stru­men­to, jo kū­rė­jo ir vi­sos ke­lių kar­tų var­go­nų meist­rų di­nas­ti­jos is­to­ri­ja. 

Cas­pa­ri­ni gi­mi­nė yra ki­lu­si iš Si­le­zi­jos ir iš pra­džių va­di­no­si Cas­par. Gi­mi­nės pra­di­nin­ku lai­ko­mas var­go­nų meist­ru dir­bęs Ada­mas Cas­pa­ras. XVII a. vi­du­ry­je jo sū­nus Jo­han­nas iš­vy­ko į Ita­li­ją, ten mo­kė­si var­go­nų sta­ty­bos me­no. Ten pa­kei­tė gi­mi­nės pa­var­dę į ita­liš­kiau skam­ban­čią Cas­pa­ri­ni ir pa­si­va­di­no Eu­ge­nu Cas­pa­ri­niu. Šian­dien dėl šios prie­žas­ties šios gi­mi­nės at­sto­vai daž­nai klai­din­gai va­di­na­mi ita­lų meist­rais. 

Ita­li­jo­je gi­mė Jo­han­no Eu­ge­no sū­nus Ada­mas Ho­ra­ci­jus Cas­pa­ri­nis (Ada­m Ho­ra­tio Cas­pa­ri­ni), ži­no­mas var­go­nų meist­ras, be ki­ta ko, su­kū­ręs var­go­nus Čens­ta­ka­vai (de­ja, ne­iš­li­ko iki mū­sų lai­kų). Iki 1700 m. A. H. Cas­pa­ri­nis grį­žo su šei­ma į Si­le­zi­ją, ap­si­gy­ve­no Vroc­la­ve, ten 1715 m. gi­mė jo sū­nus Ada­mas Gotlo­bas Cas­pa­ri­nis (Ada­m Got­tlo­b Cas­pa­ri­ni). Ka­dan­gi ke­lios kar­tos gi­mi­nės at­sto­vų kū­rė var­go­nus, bu­vo nu­lem­ta, kuo jis bus. Rū­pin­da­ma­sis sū­naus iš­si­la­vi­ni­mu tė­vas iš­siun­tė jį mo­ky­tis į Vo­kie­ti­ją pas var­go­nų meist­rą To­bia­są Got­tfrie­dą Tros­tą. 

„Ada­mas Got­lo­bas Cas­pa­ri­ni ta­po jo mo­ki­niu, pa­dė­da­mas meist­rui jo dar­buo­se. Ši Cas­pa­ri­ni gi­mi­nės da­lis yra įdo­miau­sia, nes Ada­mo Got­lo­bo ir jo mo­ky­to­jo dar­bą me­ni­niu ir pro­fe­sio­na­liu po­žiū­riu pri­žiū­ri pats Jo­ha­nas Se­bas­tia­nas Ba­chas“, - pa­sa­ko­ja R. Sie­niut pri­dur­da­mas, kad T. G. Tros­tas ga­min­da­vo to­kius var­go­nus, ko­kius J. S. Ba­chas iš­sva­jo­da­vo - pa­vyz­džiui, pa­į­vai­rin­tus ati­tin­ka­mais švel­niais gar­sais, kla­vi­ši­niais var­pe­liais ar­ba že­miau­siais pe­da­li­niais gar­sais. Var­go­ni­nin­kas pa­brė­žia, kad pats J. S. Ba­chas gro­jo bro­lių Sil­ber­ma­nų ir Schnit­ge­rio su­kur­tais var­go­nais su tuo­met esa­ma gar­sų kon­cep­ci­ja. Ta­čiau ano me­to var­go­nų meist­rai ži­no­da­mi jo mu­zi­ki­nį ta­len­tą daž­nai kreip­da­vo­si į jį kon­sul­ta­ci­jų. Nau­jai su­kur­tais var­go­nais J. S.Ba­chas gro­da­vo kon­cer­tus, ku­rie bū­da­vo ren­gia­mi pa­bai­gus in­stru­men­to sta­ty­bos ar­ba se­no in­stru­men­to re­konst­ruk­ci­jos dar­bus. Bai­gęs ben­dra­dar­bia­vi­mą su T. G. Tros­tu (su­kū­rė su juo du in­stru­men­tus) A. G. Cas­pa­ri­nis ap­si­gy­ve­no Ka­ra­liau­čiu­je, ėjo dva­ro var­go­nų meist­ro pa­rei­gas ir pats pra­dė­jo kur­ti var­go­nus, ku­rie pa­tik­da­vo J. S. Ba­chui. 

XVIII vi­du­ry­je Vil­nių daž­nai siaub­da­vo gais­rai, juo­se žū­da­vo dau­ge­lio baž­ny­čių in­ven­to­rius. Do­mi­ni­ko­nai ėmė­si at­sta­ty­ti baž­ny­čią, ku­ri po re­no­va­ci­jos ta­po vie­na gra­žiau­sių Vil­niu­je. XVIII a. aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je bu­vo nu­tar­ta, kad ši nuo­sta­bi šven­to­vė tu­ri tu­rė­ti ati­tin­ka­mus var­go­nus. To­dėl 1774 m. sau­sį do­mi­ni­ko­nų vy­res­ny­sis nu­vy­ko į Ka­ra­liau­čių ir už­sa­kė pas A. G. Cas­pa­ri­nį in­stru­men­tą. 1776 me­tais var­go­nai bu­vo baig­ti ir ko­vo 20 die­ną su­skam­bė­jo pir­mą kar­tą. Ši da­ta pa­žy­mė­ta ant in­stru­men­to. 

„Drą­siai ga­lė­tu­me iš­kel­ti tei­gi­nį, kad in­stru­men­tas mū­sų baž­ny­čio­je yra toks, apie ku­rį sva­jo­jo J. S. Ba­chas“, - api­ben­dri­na sa­vo pa­sa­ko­ji­mą var­go­ni­nin­kas. 

Vilniaus krašto savaitraštis
Te­re­sa Vo­ro­bej 
www.esm.rochester.edu 

**

{gallery}organy-Duch-fot.Teresa-Worobiej{/gallery}