„Buivydžių gyventojai prisidėjo prie kunigo prelato Juzefo Obrembskio paminklo atsiradimo pirkdami simbolines plyteles, todėl turi atvažiuoti ir pamatyti bendro darbo rezultatą“, - sakė R. Tamašunienė, kuri asmeniškai dalyvauja kunigo prelato J. Obrembskio muziejaus veikloje.

Seniūnas kartu su Buivydžių parapijos klebonu Ryšardu Pieciunu organizavo piligriminę kelionę į Dūkštas ir Maišiagalą. Į pagalbą organizuojant žygį įsitraukė ir Buivydžių gyventojų draugija, vadovaujama Kristinos Klimaševskos.

Iš akmens ir širdimi statyta bažnyčia

Dūkštos – nedidelė vietovė Vilniaus rajono pakrašty. XVIII a. vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis pakvietė į Vilnių vienuolius pijorus ir įkūrė juos Dūkštose. Savo veiklą vienuoliai pradėjo nuo laiko itin nuniokotos vietos - bažnyčios atstatymo. Po penkerių metų iškilo nauja bažnyčia, kuri vyskupo sprendimu tapo parapijine, o vienuolių pijorų rektorius – jos klebonu. Nors pijorai dirbo Dūkštose tik pusę amžiaus, šis periodas ryškiai įsirašė į šios gyvenvietės istoriją. Kurį laiką gyvenvietė gavusi pavadinimą nuo per ją tekančio Dūkštos upelio buvo vadinama Pijorų Dūkštos. Grafas Konstantinas Tiškevičius savo veikale „Vilija ir jos krantai“ grožisi Dūkštų bažnyčios didingumu. „Reikia iš tikrųjų turėti daug nepaprasto tikėjimo (...) ir didelį dvasios tyrumą (...), kad be pinigų, be materialinių lėšų ir netgi be tam tikros vilties pradėtum tokį didelį darbą.“ Šiandien graži Šv. Onos bažnyčia, „kiek primenanti gotiką“, traukia tikinčiuosius ne tik į kasmetinius atlaidus. Dūkštų parapijos klebonas kunigas Henryk Naumovič papasakojo maldininkams apie bažnyčią ir trumpame pamoksle pateikė krikščioniško gyvenimo vertę.

Iš širdžių dovanų sudėtas paminklas

Iš Dūkštų buivydiškiai atvyko į Maišiagalą, ten prie bažnyčios slenksčio juos pasitiko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonas kunigas dekanas Juzef Aškelovič. Kreipdamasis į piligrimus keliais žodžiais papasakojo šios istorinės, dar karaliaus Vladislovo Jogailos funduotos bažnyčios istoriją. Prisimindamas kunigą prelatą J. Obrembskį, kuris dirbo ganytojišką darbą Bažnyčiai sunkiausiais laikais, priminė, kokią svarbą turi sekmadienio šventimas ir kodėl verta patikėti savo gyvenimo vairą Dievui.

Prie Vilniaus krašto kunigų patriarcho kapo seniūnas uždegė žvakes, o kunigai užintonavo „Viešpaties angelo“ maldą.

Kunigo prelato muziejaus-dvarelio durys buvo atviros ir kvietė užeiti vidun. Kasdien „šio dvarelio sargybinio“ – kaip save vadindavo kunigas prelatas – kasdien naudojamų daiktų apsuptyje liejosi prisiminimai. Mat daug kas dar prisimena jo sakytus pamokslus Buivydžiuose, daug žmonių pas jį atvažiuodavo patarimo, dvasinės paramos.

„Kaip gerai, kad ir vėl turime galimybę čia pabūti. Nors nebegalime jau jausti kunigo Juzefo rankos paspaudimo, tačiau galime išgirsti jo balsą, perskaityti jo žodžius ir pasisemti kai ko sau, kad kasdieniniame gyvenime savo atminties užkaboriuose rastume kokį jo patarimą, pajustume šio nepaprasto žmogaus jėgą“, – kalbėjo ilsėdamiesi skverelyje prie jo paminklo. O prelatas nuo postamento žiūrėjo savo įžvalgiu žvilgsniu ir tikriausiai kažkur ten aukštai džiaugėsi, kad dvarelyje skamba balsai, kad jį lanko žmonės.

Prieš išvykdami buivydiškiai tradiciškai sėdo pavėsinėje, kurioje kunigas prelatas kalbėdavosi su jaunimu, vaišindavo atvykusiuosius, kad pasistiprintų prieš kelionę namo, praleistų šiek tiek laiko kartu. Iškyla tapo tik pretekstu pabūti kartu, padainuoti ir pasikalbėti, kam dažniausiai pritrūkstame laiko. Kunigas prelatas sakydavo: „Kai kurie mano, kad tarnauti Dievui, tai visko savo išsižadėti – ir šypsenos, ir poilsio. O juk Dievą iš tikrųjų mylintys žmonės rodo kitiems draugišką, linksmąjį veidą.“ Ir būtent taip turėtų atrodyti sekmadienis. Butvydžių gyventojai parodė, kad galima, kad verta iš jų imti pavyzdį.

Monika Urbanovič

Česlavo Nanevičiaus nuotr.