Liepos 15 d. maldininkai išvyko iš Suvalkų, iš Dievo Gailestingumo Motinos parapijos, kurioje ganytojišką darbą dirba kunigai saleziečiai. Būtent jie inicijavo ir organizavo piligriminę kelionę. Nuo 2009 m. jai vadovauja kun. Tomaš Pelšyk (Tomasz Pełszyk). Šiemet piligriminis žygis buvo itin sunkus dėl atmosferos sąlygų – lietaus gamta nepagailėjo.
Tikėjimo impulsas
Piligrimystė – tai ypatingos malonės laikas, kelyje rekolekcijos, kurias skelbia pavienėms grupėms vadovaujantys kunigai. Septynioms grupėms (balta, ruda, raudona, mėlyna, žalia, oranžinė ir geltona), be saleziečių, vadovauja ir parapijų kunigai – palotinai ir pranciškonai.
„Popiežius Benediktas XVI skelbdamas Tikėjimo metus pabrėžė, kad jie suteiks progą liudyti gailestingumą. Juk tikėjimas be darbų yra negyvas, t. y. faktiškai jo nėra. Todėl per mūsų piligrimystę į Dievo Gailestingumo miestą iš arčiau pažvelgiame į savo tikėjimą, kad galėtume jį atrasti iš naujo“, - „Vilniaus krašto savaitraščiui“ sakė kun. T. Pelšyk. Jis pabrėžė, kad piligriminė kelionė – tai savotiškas impulsas kasdien pakilti virš savo silpnumų ir stiprinti savo tikėjimą.
Maldininkams gi žygis pėsčiomis – tai visų pirma „malda kojomis“. Kiekvienas turi savo intenciją, su kuria eina pas Dievo Motiną ko nors prašydamas, už kai ką atsiprašydamas ar dėkodamas. Tarp piligrimų – daug jaunimo. Būtent jis yra savotiškas piligriminio žygio variklis, nes nė viena iš poilsio stotelių neapsiėjo be šokių, o linksmos jų dainos skambėjo Suvalkų ir Vilniaus krašte.
Pakelės koplytėlės ir draugystės
Neįmanoma nepaminėti kelyje buvusių susitikimų. Leipalingio – pirmos vietovės, kur Lietuvoje nakvynės apsistojo piligrimai – gyventojai kartu su klebonu labai džiaugėsi galį priimti piligrimus. Piligriminės kelionės trasa vedė per Krasnapolį, Beržnikus, Leipalingį, Merkį, Varėną, Eišiškes, Šalčininkus, Turgelius ir Naująją Vilnią, kur piligrimai apsistodavo nakvynės.
Negalima nepaminėti ir vietovių, per kurias piligrimai ėjo dieną ir kurių gyventojai išeidavo į kelią pavaišinti maldininkų. Šių svetingų vietovių trasą pažymėjo Dievo Motinos krikščionių pagalbos figūrėlės. Pirmoji jų liko Kijučiuose (Kalesninkų parapija), kitos apsistojo Daugidonyse, Leipalingyje, Beržnikuose, Mostiškėse, šiemet gi – Butrimonyse ir Naujojoje Vilnioje. Susitikimai su Vilniaus krašto gyvenviečių – Kijučių, Kalesninkų, Daugidonių, Purvėnų, Jemiliškių, Dailidžių, Abolų, Akmenynės, Viktarinės – tautiečiais jau tapo istorija. Padėkos žodžių nusipelnė ir visi, kurie ateidavo į trasą iš atokesnių vietovių ir vaišindavo naminiais kepiniais, kompotu, pienu, sumuštiniais.
Piligrimai apsistodavo pas juos ne ilgiau 1,5 val., tačiau užsimegzdavo draugystės, kurios palaikomos ištisus metus. Ponia Kristina, kuri dalyvauja žygyje jau 23-iąjį kartą, prisiminė, kaip dar praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje į gyvenvietes, kur gyvena lenkai, būdavo atvežama knygų, mokyklinių reikmenų ir kitų reikalingų daiktų. Ilgą vakarą Turgeliuose visada lydi linksmas „Turgielankos“ koncertas ir draugiški pokalbiai su vietos gyventojais.
Prie tikslo ...
Prisiminimai apie Vilniaus krašto istoriją, susitikimai su tautiečiais ir bendros dainos – visa tai formuoja patriotinę žygio dalyvių dvasią. Piligrimai gi, žygiuodami per Vilniaus kraštą teigia, kad iš jo gyventojų mokosi lenkiškumo. Jau kelerius metus geltonosios grupės vadovo kun. Jaroslavo Vonsovičiaus (Jarosław Wąsowicz) iniciatyva piligrimai rengia trumpą minėjimą Kaniūkuose netoli Šalčininkų, kur 1944 m. Rūdninkų girioje stacionavę partizanų būriai išžudė šio kaimo taikius gyventojus.
Kasdien aukojamos šv. Mišios, rožinio pamaldos, Dievo Gailestingumo vainikėlis, kitos maldos buvo tapę dvasiniu ramsčiu piligrimams. Dešimtą žygio dieną maldininkai stojo prie Aušros Vartų ir Dievo Motinos užtarimu patikėjo Kristui save, savo artimuosius, draugus ir pažįstamus bei visus, kuriuos kelyje sutiko.
Daugeliui maldininkų dalyvavimas žygyje yra, kaip jie sako, „dvasinių akumuliatorių pakrovimas“. Kaip jau tapo įprasta, piligriminis žygis nesibaigia atvykus prie Aušros Vartų. Jo vaisiai noksta kiaurus metus, o daugeliui piligrimų tie metai tėra pertraukėlė vėl pradėti žygį į Aušros Vartų šventovę, nes daugelis piligrimų baigdami žygį priima sprendimą dalyvauti jame ir kitąmet.
Teresa Vorobej
Autorės nuotr.
