Te­olo­gi­jos stu­di­jos Vil­niu­je pra­dė­jo veik­ti de­šim­to de­šimt­me­čio vi­du­ry­je, o su­si­kū­rė ti­ky­bos mo­ky­to­jams ren­gia­mų kur­sų pa­grin­du, ku­rie pir­mą kar­tą bu­vo su­reng­ti 1989-1990 me­tų san­dū­ro­je. Kaip ži­no­ma, re­li­gi­ją grą­ži­nus į mo­kyk­las, trū­ko ati­ti­na­mai iš­si­la­vi­nu­sių ka­te­che­tų. Tuo­me­ti­nio kle­bo­no kun. Alek­san­dro Kaš­ke­vi­čiaus (da­bar­ti­nio Gar­di­no vys­ku­po) ini­cia­ty­va bu­vo su­reng­ti ke­lių mė­ne­sių kur­sai tiems, ku­rie no­rė­jo mo­ky­ti re­li­gi­jos mo­kyk­lo­se len­kų, ru­sų ir bal­ta­ru­sių kal­ba. Pir­mie­ji stu­den­tai bu­vo įvai­rių da­ly­kų mo­ky­to­jai ir se­se­rys vie­nuo­lės. Kun. A. Kaš­ke­vi­čiaus mo­ky­mų idė­ją pe­rė­mė jo įpė­di­nis kun. pre­la­tas Jan Ka­siu­ke­vič, ku­ris dau­ge­lį me­tų rū­pi­no­si už­si­ė­mi­mų or­ga­ni­za­vi­mu. Pa­dė­jo Len­ki­jo­je vei­kian­tys ti­ky­bos mo­ky­to­jų ren­gi­mo cen­trai, jie kvies­da­vo į Ra­do­me ren­gia­mus va­sa­ros mo­ky­mus. Lai­kui bė­gant prie Šv. Dva­sios baž­ny­čios bu­vo įsteig­tas Ka­te­che­ti­kos cen­tras, ku­ris rū­pi­no­si ti­ky­bos mo­ky­to­jų ren­gi­mu Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos len­kų, ru­sų ir bal­ta­ru­sių mo­kyk­loms ir dar­bo šio­se mo­kyk­lo­se or­ga­ni­za­vi­mu.

Po ke­le­rių me­tų sie­kiant ati­tik­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos rei­ka­la­vi­mus bu­vo nu­tar­ta or­ga­ni­zuo­ti ke­le­rių me­tų stu­di­jas. Bu­vo įsteig­tas Kau­no aukš­tes­nio­sios ka­te­che­tų mo­kyk­los fi­lia­las, o am­bi­cin­ges­niems - su­da­ry­ta ga­li­my­bė gau­ti te­olo­gi­jos stu­di­jų ma­gist­ro laips­nį. Tai­gi ly­gia­gre­čiai vei­kė trys ins­ti­tu­ci­jos – Ka­te­che­ti­kos cen­tras, Te­olo­gi­jos stu­di­jos (su­tei­kian­čios ma­gist­ro laips­nį, kai­po Var­šu­vo­je vei­kian­čios aukš­to­sios te­olo­gi­jos mo­kyk­los – Po­pie­žiš­ko­jo te­olo­gi­jos fa­kul­te­to Bals­to­gės sky­rius) ir Ka­te­che­ti­kos stu­di­jos (su­tei­kian­čios ba­ka­lau­ro laips­nį, kai­po Kau­no aukš­tes­nio­sios ka­te­che­tų mo­kyk­los fi­lia­las). Ga­liau­siai at­si­ti­ko taip, kad li­ko tik po­rei­kis ma­gist­ro stu­di­joms, o Ka­te­che­ti­kos cen­tras ta­po Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos ka­te­che­ti­kos cen­tro len­kų, ru­sų ir bal­ta­ru­sių pa­da­li­niu ir per­si­kė­lė į pa­tal­pas prie Šv. Te­re­sės baž­ny­čios. Te­olo­gi­jos stu­di­jos ir to­liau li­ko prie Šv. Dva­sios baž­ny­čios, o cen­tro di­rek­to­riu­mi bu­vo pa­skir­tas kun. Edu­ar­das Kirs­tu­kas. Kuk­lio­se sa­lė­se su­si­tik­da­vo en­tu­zias­tai, no­rin­tys su­stip­rin­ti sa­vo te­olo­gi­jos ži­nias.

Per ket­vir­tį am­žiaus dau­giau nei 100 žmo­nių ap­gy­nė ben­dro­sios te­olo­gi­jos ma­gist­ro laips­nį, kai ku­rie - dak­ta­ro laips­nį, bai­gę dok­to­ran­tū­ros stu­di­jas Len­ki­jo­je. Stu­den­tai – Lie­tu­vos, Bal­ta­ru­si­jos, Len­ki­jos gy­ven­to­jai, pa­sau­lie­čiai, vie­nuo­liai ir vie­nuo­lės. Daug jų bai­gę dar dve­jų me­tų pe­da­go­gi­kos stu­di­jas Pe­da­go­gų kva­li­fi­ka­ci­jų kė­li­mo cen­tre sėk­min­gai dir­ba Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos mo­kyk­lo­se. Ta­čiau to­li gra­žu ne vi­si: kai ku­rie bai­gė stu­di­jas, kaip sa­ko, dėl sa­vęs – no­rė­da­mi su­stip­rin­ti re­li­gi­jos ži­nias ar dva­siš­kai pa­to­bu­lė­ti.

Tai bu­vo ne­aki­vaiz­di­nės stu­di­jos – pa­skai­tos vyk­da­vo penk­ta­die­niais ir šeš­ta­die­niais, še­še­rius me­tus. Dės­ty­to­jai - pa­sau­li­nio gar­so te­olo­gai iš Var­šu­vos, Liub­li­no ir Bals­to­gės uni­ver­si­te­tų.

Pir­mie­ji stu­den­tų rū­pes­čiai pra­si­dė­jo, kai Stu­di­jų ko­ky­bės ver­ti­ni­mo cen­tras Lie­tu­vo­je ne­no­rė­jo nost­ri­fi­kuo­ti stu­den­tų di­plo­mų, nes įžvel­gė, kad „stu­di­jos vei­kia ne­le­ga­liai“. Ži­no­ma, Te­olo­gi­jos stu­di­jos prie Šv. Dva­sios baž­ny­čios ne­bu­vo ofi­cia­li aukš­to­ji mo­kyk­la. Baž­ny­čios pa­tal­po­se pro­fe­so­riai su­si­tik­da­vo čia su sa­vo ne­aki­vaiz­di­niu bū­du stu­di­juo­jan­čiais stu­den­tais. Mat nuo pat stu­di­jų at­si­ra­di­mo pra­džios bu­vo nu­tar­ta, kad leng­viau vie­nam ar dviem dės­ty­to­jams at­va­žiuo­ti į Vil­nių, nei 20-30 stu­den­tų va­žiuo­ti, pa­vyz­džiui, į Bals­to­gę ar Var­šu­vą. Lie­tu­vos val­di­nin­kų ne­įti­ki­no fak­tas, kad ma­gist­ro laips­nį su­tei­kian­tis Po­pie­žiš­ka­sis te­olo­gi­jos fa­kul­te­tas Var­šu­vo­je yra są­ra­še aukš­tų­jų mo­kyk­lų, ku­rio­se ma­gist­ro stu­di­jų ei­ga ati­tin­ka lie­tu­viš­ką­ją. Ku­riam lai­kui rei­ka­las bu­vo pri­ti­lęs, nes kai ku­riems ab­sol­ven­tams ne­bu­vo svar­bus di­plo­mo nost­ri­fi­ka­vi­mas, nes ne­ke­ti­no dės­ty­ti ti­ky­bos mo­kyk­lo­je. Ir taip me­tai iš me­tų su­si­tik­da­vo bū­rys žmo­nių, no­rin­čių pri­si­im­ti še­še­rių me­tų te­olo­gi­jos iš­šū­kį sa­vait­ga­liais. Juo la­biau kad Vil­niaus uni­ver­si­te­te iki šiol nė­ra Te­olo­gi­jos fa­kul­te­to, o ka­te­che­ti­kos stu­di­jos Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te nė­ra po­pu­lia­rios.

Ins­ti­tu­ci­ja kū­rė­si sun­kiais lai­kais, rei­ka­lin­gais do­ku­men­tais tuo­met ne­pa­si­rū­pin­ta... Ta­čiau jos funk­cio­na­vi­mas pa­si­tei­si­no – te­olo­gi­ją bai­gę ab­sol­ven­tai sėk­min­gai dir­ba mo­kyk­lo­se. Ki­ti – ir­gi pa­ten­kin­ti dėl įgy­tų ži­nių – pa­nau­do­ja jas įvai­rio­se pro­fe­si­jo­se. To­dėl da­bar­ti­nio Vil­niaus ar­ki­vys­ku­po met­ro­po­li­to spren­di­mas nu­ste­bi­no ir nu­liū­di­no dau­ge­lį: kam nu­trau­ki­nė­ti kaž­ką, kas pa­si­tei­si­no. Ne­jau­gi ne­bu­vo ga­li­my­bės tęs­ti stu­di­jas? O gal pri­trū­ko ge­ros va­lios?..

Len­kų ben­druo­me­nė ir vėl jau­čia­si nu­skriaus­ta, nes dar kar­tą tai, kas yra len­kiš­ka, trak­tuo­ja­ma lyg po­duk­ra. Kai ge­gu­žę su pla­čiu už­mo­ju Vil­niu­je vy­ko Na­cio­na­li­nis gai­les­tin­gu­mo kon­gre­sas, ja­me da­ly­va­vę len­kai ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės iš­girs­ti gim­to­sios kal­bos ben­dro­se mal­do­se. Ko­dėl or­ga­ni­za­to­riai ne­pa­si­rū­pi­no, kad bent da­le­lė Gai­les­tin­gu­mo vai­ni­kė­lio, ku­ris šeš­ta­die­nį per At­gai­los pa­mal­das bu­vo kal­ba­mas Ka­ted­ros aikš­tė­je, bū­tų su­kal­bė­ta len­kų kal­ba, juk Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jo­je daug (jei ne dau­gu­ma) yra len­ka­kal­biai. Juo la­biau kad tai yra kal­ba, ku­ria Jė­zus pa­dik­ta­vo jį šv. Faus­ti­nai. Nors Na­cio­na­li­nis Gai­les­tin­gu­mo kon­gre­sas vy­ko ša­lies mas­tu, tai iš Že­mai­ti­jos ar Kau­no kraš­to at­vy­ku­siems ti­kin­tie­siems tur­būt ne­su­kliu­dy­tų ke­li len­kų kal­ba iš­tar­ti žo­džiai. Taip pat ir sek­ma­die­nį, fi­na­li­nę Kon­gre­so die­ną, Gai­les­ti­no­jo Jė­zaus pa­veiks­lui neš­ti bu­vo pa­kvies­ti len­kų har­ce­riai, sa­va­no­ria­vo jau­ni­mas iš len­kų mo­kyk­lų, jau ne­kal­bant apie iš­ti­sas mi­nias da­ly­vau­jan­čių len­kių ti­kin­čių­jų. Ta­čiau pro­ce­si­jos me­tu ne­nu­skam­bė­jo nė žo­dis len­kų kal­ba.

Ir ne tik tai, kad ti­kin­tie­ji len­kai ne­su­pras­tų lie­tu­viš­kai, o tai, kad ne­gir­dė­da­mi gim­to­sios kal­bos per pa­mal­das jau­čia­si iš­stum­ti iš Lie­tu­vos baž­ny­ti­nio gy­ve­ni­mo.

Te­re­sa Vo­ro­bej
Te­olo­gi­jos stu­di­jų
Vil­niu­je ab­sol­ven­tė
Vilniaus krašto savaitraštis