Baž­ny­čio­je pa­skelb­ti Šven­tie­ji Me­tai at­krei­pia ti­kin­čių­jų dė­me­sį ne tik į dva­si­nius iš­gy­ve­ni­mus ir Die­vo Gai­les­tin­gu­mo pa­ty­ri­mą, bet ir nu­krei­pia žvilgs­nį į žmo­nes, ku­rie ta­po Die­vo Ap­vaiz­dos įran­kiu sklei­džian­tys šį kul­tą. Kol nau­jos pa­mal­dos pra­sky­nė sau ke­lią į ka­ta­li­kų pa­mal­du­mą, ku­ni­gai, vie­nuo­lės ir pa­sau­lie­čiai daž­nai la­bai sun­kiai skel­bė kuk­liai vie­nuo­lei pa­dik­tuo­tą ži­nią. Die­vo Gai­les­tin­gu­mo „mo­zai­ką“ šian­dien su­da­ro dau­ge­lio ma­žiau ar dau­giau ži­no­mų žmo­nių veik­la, to­dėl į nau­jus ka­len­do­ri­nius me­tus ka­te­che­tai įžen­gė pa­ti­kė­da­mi sa­vo tar­nys­tę pa­lai­min­ta­jam My­ko­lui So­poc­kai.

Ne­at­sik­ti­nai
Pa­ra­pi­jos kle­bo­nas kun. Je­žy Vit­kov­ski, svei­kin­da­mas ka­te­che­tus baž­ny­čio­je pa­brė­žė, kad ne­at­si­tik­ti­nai pra­si­de­dant nau­jiems ka­len­do­ri­niams me­tams re­li­gi­jos mo­ky­to­jai su­si­ti­ko Juod­ši­liuo­se. Juk ši gy­ven­vie­tė yra Die­vo Gai­les­tin­gu­mo ke­ly­je ir yra įtrauk­ta į Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos Ju­bi­lie­ji­nių Me­tų mi­nė­ji­mo pro­gra­mą. Jau ne­tru­kus bus kon­sek­ruo­ta Juod­ši­lių baž­ny­čia, ku­ri sa­vo glo­bė­ju ga­vo bū­tent pa­lai­min­tą­jį My­ko­lą So­poc­ką.

„Juod­ši­liai yra ypa­tin­ga vie­ta ne tik jų gy­ven­to­jams, bet ir vi­sam Vil­niaus kraš­tui. Čia per ka­rą 2,5 me­tų slė­pė­si pa­lai­min­ta­sis My­ko­las So­poc­ka, sa­vo gy­ve­ni­mą ati­da­vęs ir pe­da­go­gi­niam pa­šau­ki­mui. Dar bū­da­mas jau­nas ku­ni­gas vi­ka­ras pir­mo­jo­je sa­vo pa­ra­pi­jo­je Ta­ba­riš­kė­se, ku­pi­nas en­tu­ziaz­mo stei­gė mo­kyk­las, or­ga­ni­zuo­da­vo moks­lus kai­mo vai­kams. Šia pras­me yra ge­ras pa­vyz­dys dau­ge­liui mū­sų – mo­ky­to­jų, nes ne­su­klu­po pa­ty­ręs ne­sėk­mes, ne­iš­si­gan­do kri­ti­kos, jė­gų sė­mė­si iš as­me­ni­nio ry­šio su Die­vu“, – kal­bė­jo ku­ni­gas ka­te­che­tams pa­brėž­da­mas, kad pa­si­ti­kė­ji­mas Die­vu pra­si­de­da pa­ti­kė­jus Jam ma­žus da­ly­kus.

Pa­sa­ko­da­mas su­si­rin­ku­sie­siems apie pa­lai­min­tą­jį glo­bė­ją pa­brė­žė, kad tai Die­vo Ap­vaiz­da glo­bo­jo ku­ni­go So­poc­kos gy­ve­ni­mą, ku­ris se­se­rų ur­šu­lie­čių dė­ka at­si­dū­rė Juod­ši­liuo­se. Sa­vo die­no­raš­ty­je pal. Kun. My­ko­las Juod­ši­liuo­se pra­leis­tus me­tus va­di­na tur­tin­giau­siais, nes jie su­tei­kė jam pro­gą pa­si­ner­ti į ty­lą. Šį lai­ką pa­nau­do­jo tam, kad su­ly­gin­tų šv. Faus­ti­nos su­ra­šy­tus ap­reiš­ki­mus su tuo, ką apie Die­vo Gai­les­tin­gu­mą sa­ko Šven­ta­sis Raš­tas ir Baž­ny­čios tra­di­ci­ja.

Pa­lai­min­to­jo už­ta­ri­mu
Apie pal. My­ko­lo So­poc­kos bu­vi­mą pri­me­na So­dų gat­vė­je pa­sta­ty­ta at­mi­ni­mo len­ta - ne­to­li na­mo, ku­ria­me jis slė­pė­si ka­ro me­tais, sve­ti­ma pa­var­de kaip sta­lius Vac­lav Ro­dze­vič. Šį na­mą pal. My­ko­las va­di­no „Ap­vaiz­da“, nes bu­vi­mą Juod­ši­liuo­se lai­kė do­va­na. Nuo­la­ti­nė grės­mė gy­ve­ni­mui ir pa­vo­jai už­grū­di­no jo ti­kė­ji­mą ir iš­mo­kė vi­siš­kai pa­si­ti­kė­ti Vieš­pa­čiu. Apie pal. Kun. So­poc­kos bu­vi­mą pri­me­na ir vie­nas baž­ny­čios vit­ra­žai. Rei­kė­tų pri­min­ti, kad prieš ke­le­rius me­tus čia re­zi­da­vęs kun. Ju­zef  Nar­kun per baž­ny­čios re­mon­tą įter­pė į vit­ra­žus su Vil­niaus kraš­tu su­si­ju­sių šven­tų­jų ir pa­lai­min­tų­jų at­vaiz­dus.

„Juod­ši­liai už sa­vo baž­ny­čią pir­miau­sia tu­rė­tų bū­ti dė­kin­gi – Die­vui, po to – se­se­rims ur­šu­lie­tėms, ku­rios dar prieš ka­rą pra­dė­jo jos sta­ty­bas. De­ja, ka­ras ir po­ka­rio me­tai de­šimt­mie­čiams su­jau­kė jų pla­nus. De­šim­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je baž­ny­čios grą­ži­ni­mą ti­kin­tie­siems ir jos pri­tai­ky­mą pa­mal­doms iš­rū­pi­no tuo­me­ti­nis kle­bo­nas kun. J. Nar­kun ir Juod­ši­lių se­niū­ni­jos se­niū­­nas Ta­deuš Aš­ke­lia­nec“, – po­kal­by­je su „Vil­niaus kraš­to sa­vait­raš­čiu“ sa­kė kun. Je­žy Vit­kov­ski pri­min­da­mas, kad pir­ma­sis ku­ni­gas, ku­ris ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos me­tais su pa­mal­do­mis pa­sie­kė Juod­ši­lius, bu­vo kun. Hen­ryk Nau­mo­vič. Jis tuo­met dir­bo Ta­ba­riš­kė­se. Gal­būt at­vy­ko jis pal. My­ko­lo So­poc­kos už­ta­ri­mu, nes ki­taip sun­ku pa­aiš­kin­ti, ko­kiu bū­du čia at­si­ra­do ku­ni­gas iš gy­ven­vie­tės, ku­ri nė­ra nei ar­ti šios vie­tos, nei pa­ke­liui į Juod­ši­lius.

Vie­ti­nis ka­te­che­tų glo­bė­jas
„Baž­ny­čio­je pa­skelb­ti Gai­les­tin­gu­mo me­tai pa­ska­ti­no mus ke­liau­ti vil­nie­tiš­kais ke­liais tų žmo­nių, ku­rie pir­mie­ji sklei­dė šį kul­tą tarp ti­kin­čių­jų. Taip pat ti­kiu, kad pal. My­ko­las yra vie­ti­nis ka­te­che­tų glo­bė­jas, nes to­se pa­čio­se te­ri­to­ri­jo­se, ku­rio­se mes šian­dien kate­chi­zuo­ja­me, stei­gė mo­kyk­las ir sten­gė­si, kad vai­kai ir jau­ni­mas gau­tų iš­si­la­vi­ni­mą ir pa­žin­tų ti­kė­ji­mo tie­sas. Šian­dien jis yra mums pa­vyz­dys ko­kiu bū­du ga­li­ma tap­ti įran­kiu Die­vo ran­koe“, – sa­kė Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos Ka­te­che­ti­nio cen­tro spe­cia­lis­tė Ivo­na Ge­ben, at­sa­kin­ga už ka­te­chi­za­ci­ją len­kų, ru­sų ir bal­ta­ru­sių mo­kyk­lo­se.

Po pa­mal­dų di­rek­to­riaus Me­čis­lo­vo Ja­siu­le­vi­čiaus ir rlei­gi­jos mo­ky­to­jos Li­li­jo Olen­ko­vič kvie­ti­mu ka­te­che­tai nu­vy­ko į vie­tos Šv. Ur­šu­lės Le­du­chov­skos gim­na­zi­ją. Nor bu­vo atos­to­gos, vai­kai ir jau­ni­mas su­si­rin­ko į mo­kyk­lą pa­ro­dy­ti ka­lė­di­nio vai­di­ni­mo „Šven­to­sios nak­ties ste­buk­las“. Mo­ki­niai su di­de­liu džiaugs­mu at­li­ko jiems pa­ves­tus vaid­me­nis ir pa­kvie­tė vi­sus su­si­rin­ku­siuo­sius kar­tu at­lik­ti ka­lė­di­nes gies­mes. Rei­kė­tų ypa­tin­gai įver­tin­ti so­lis­tę Ka­ri­ną Ka­ta­žy­ną Ja­nuš­ke­vič, ku­ri sa­vo at­li­ki­mu tie­siog su­ža­vė­jo žiū­ro­vus. Spek­tak­ly­je vai­di­no vai­kai ir jau­ni­mas nuo pa­čių jau­niau­sių iki vy­riau­sių kla­sių. O dir­bo su jais: re­li­gi­jos mo­ky­to­ja L. Olen­ko­vič, pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja Ire­na Sin­ke­vič, cho­reo­grafė Ne­lia Much­lia­je­va, mu­zi­kos mo­ky­to­ja Ire­na Li­šy­len­ko, de­ko­ra­ci­jas pa­ga­mi­no Iri­ba Dob­ron­ra­vo­va. Gim­na­zi­jos šei­mi­nin­kai pa­do­va­no­jo ka­te­che­tams at­mi­ni­mo do­va­nas – ka­len­do­rius ir ka­ta­li­kiš­kus žur­na­lus „Nie­dzie­la“ („Sek­ma­die­nis“).

Šią žie­mos po­pie­tę su­si­rin­ku­sie­ji pa­si­da­li­jo ka­lė­dai­čiais, per­da­vė vie­ni ki­tiems šil­tus lin­kė­ji­mus sėk­mės ir iš­tver­mės, dir­bant mo­ky­to­jo dar­bą 2016 me­tais.

Te­re­sa Vo­ro­bej
Vilniaus krašto savaitraštis