Ne­įma­no­ma ne­pa­mi­nė­ti šv. Jac­kaus as­me­ny­bės – virš J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vės iš­ki­lu­si jo skulp­tū­ra pri­me­na apie do­mi­ni­ko­nų ry­šius su Lie­tu­vos sos­ti­ne. Šian­dien bro­liai Lie­tu­vo­je ir vi­sa­me pa­sau­ly­je da­li­ja­si sa­vo pa­šau­ki­mo džiaugs­mu, kvies­da­mi ti­kin­čiuo­sius kar­tu iš­gy­ven­ti įvy­kius, su­si­ju­sius su 800 me­tų tar­nys­te.

Su­kan­ka 800 me­tų, kai 1216 m. gruo­džio 22 d. po­pie­žius Ho­no­ri­jus iš­lei­dęs bu­lę „Re­li­gio­sam vi­tam“ pa­tvir­ti­no or­di­no re­gu­lą. Ju­bi­lie­ji­niai do­mi­ni­ko­nų me­tai pra­si­dė­jo 2015 m. lap­kri­čio 7 d. ir tru­ks iki 2017 m. sau­sio 21 die­nos. Šven­ta­sis Sos­tas ta pro­ga iš­lei­do tam tik­ras pri­vi­le­gi­jas: ap­lan­kius vie­tas, su­si­ju­sias su do­mi­ni­ko­nų veik­la, su­tei­kia­mi at­lai­dai įpras­to­mis są­ly­go­mis (iš­pa­žin­tis, Šv. Ko­mu­ni­ja ir mal­da po­pie­žiaus in­ten­ci­ja).

„Or­di­no ju­bi­lie­jus ne vien tik tam tik­ro is­to­ri­jos įvy­kio pri­si­mi­ni­mas. Tai - vi­sų pir­ma pa­dė­ka Vieš­pa­čiui už vi­sus mū­sų or­di­nui su­teik­tus šimt­me­čius. Kar­tu tai ir at­si­ver­ti­mo, ir šir­džių at­si­mai­ny­mo me­tas, lai­kas su pa­si­ti­kė­ji­mu pa­žvelg­ti į at­ei­tį: kam esa­me pa­šauk­ti ir ką tu­ri­me pa­da­ry­ti“, - po­kal­by­je su „Vil­niaus kraš­to sa­vit­raš­čiu“ sa­vo pa­ste­bė­ji­mais da­li­jo­si Vil­niaus do­mi­ni­ko­nų vie­nuo­ly­no pri­oras tė­vas Sla­vo­mir Bžo­zec­ki (Sławo­mir Brzo­zec­ki), kar­tu dar pa­brėž­da­mas, kad Vil­niu­je su or­di­no įkū­rė­ju šv. Do­mi­ny­ku su­si­ju­sios iš­kil­mės vyks: ge­gu­žės 24 d. - re­lik­vi­jų per­kė­li­mas, rug­pjū­čio 8 d. - li­tur­gi­nis šv. Do­my­ni­ko mi­nė­ji­mas, spa­lio 7 d. - Ro­ži­nio Die­vo Mo­ti­nos šven­tė (juk šias pa­mal­das pa­sklei­dė bū­tent do­mi­ni­ko­nai).

Do­mi­ni­ko­nų pa­vel­das
Šian­dien sun­ku bū­tų tiks­liai nu­sta­ty­ti, už ką Vil­nius tu­rė­tų bū­ti dė­kin­gas bal­tais abi­tais vil­kin­tiems vie­nuo­liams. Pir­miau­sia tu­ri­mi ome­ny­je dva­si­niai da­ly­kai.

„Rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį, kad vie­nuo­liai pa­sta­tė tris baž­ny­čias, ap­link jas vir­te vi­rė ga­ny­to­jiš­kas dar­bas. Prie Šv. Dva­sios baž­ny­čios vei­kė daug ti­kin­čių­jų vie­ni­jan­čių ro­ži­nio bro­li­jų. Šven­tyk­la bu­vo tas cen­tras, prie ku­rio vei­kė aukš­to ly­gio do­mi­ni­ko­nų uni­ver­si­te­tas. Lu­kiš­kių baž­ny­čia, iš pra­džių vei­ku­si kaip ka­pi­nių, pa­ma­žu vir­to Lu­kiš­kių Die­vo Mo­ti­nos šven­to­ve. Vys­ku­po nu­ro­dy­mu do­mi­ni­ko­nai įkū­rė Kry­žiaus ke­lią Kal­va­ri­jo­se - ši šven­to­vė iki šiol trau­kia mi­nias pi­lig­ri­mų. Or­di­no ar­chy­vuo­se, be ki­ta ko, yra pri­si­mi­ni­mų apie tai, kad prie vie­nuo­ly­nų vei­kė vais­ti­nės ne­pa­si­tu­rin­tie­siems“, - pa­sa­ko­ja tė­vas Sla­vo­mir ir pa­brė­žia, kad pa­gal or­di­no cha­riz­mą do­mi­ni­ko­nai pir­miau­sia bu­vo pa­moks­li­nin­kai, ėję į įvai­rias ben­druo­me­nes skelb­ti Die­vo Žo­dį.

Šv. Jac­kus - kiek le­gen­dos ir kiek tie­sos?
„Kai 1240 m. Ki­je­vą už­puo­lę žiau­rūs to­to­riai nai­ki­no mies­tą, Jac­kus s­tvė­ręs monst­ran­ci­ją su Šven­čiau­siuo­ju Sak­ra­men­tu no­rė­jo pa­bėg­ti. Tą aki­mir­ką iš­gir­do bal­są: „Jac­kau, ma­no Sū­nų pa­si­i­mi, o ma­ne pa­lie­ki? Pa­si­imk ir ma­ne su sa­vi­mi!“ At­si­grę­žęs pa­ma­tė Ma­ri­jos fi­gū­rą. Bai­mi­no­si, kad ne­įstengs jos pa­kel­ti, ta­čiau Ma­ri­ja pa­ti jam pa­ža­dė­jo, kad fi­gū­ra taps leng­va. Ir iš tik­rų­jų, Šv. Jac­kus pa­kė­lė ją be jo­kių pro­ble­mų. Pa­sa­ko­ja­ma, kad bėg­da­mas jis sau­so­mis ko­jo­mis per­ėjo Dnep­rą“, – pa­gal šį pa­sa­ko­ji­mą šv. Jac­kus daž­niau­siai yra vaiz­duo­ja­mas su monst­ran­ci­ja ir Die­vo Mo­ti­nos fi­gū­ra. Ta­čiau juk kiek­vie­no­je le­gen­do­je yra grū­de­lis tie­sos. Tik­rai ži­no­me, kad šv. Jac­kus – ki­lęs iš Si­le­zi­jos Od­ro­von­žų gi­mi­nės, pir­ma­sis do­mi­ni­ko­nas sla­vų že­mė­se, or­di­no įkū­rė­jas Kro­ku­vo­je – su mi­si­ja bu­vo pa­sie­kęs Ki­je­vo Ru­sią ir Prū­si­ją. XIII a. vi­du­ry­je jo as­me­ny­bė bu­vo to­kia ryš­ki Do­mi­ni­ko­nų or­di­no, kad vi­sa mi­si­nė do­mi­ni­ko­nų veik­la Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­po­je yra pri­ski­ria­ma bū­tent jam.

„XIII a. vi­du­ry­je do­mi­ni­ko­nai bu­vo ak­ty­viai įsi­trau­kę į lie­tu­viš­ką mi­si­ją. Tai, be ki­ta ko, pa­tvir­ti­na to­kie fak­tai, kaip Min­dau­go ka­rū­na­vi­mas (ka­ra­liu­mi jį vai­ni­ka­vo do­mi­ni­ko­nas, Kul­mo vys­ku­pas Hei­den­ri­kas) ir įšven­ti­na­mas pir­muo­ju mi­si­niu Lie­tu­vos vys­ku­pu ir­gi do­mi­ni­ko­no Vi­to. XIII a. penk­ta­ja­me-šeš­ta­ja­me de­šimt­me­čiais vei­kė pir­mo­ji do­mi­ni­ko­nų kar­ta, šv. Jac­kaus am­ži­nin­kai. Ka­dan­gi trūks­ta šal­ti­nių, le­gen­dos vi­sus tuo­me­ti­nius do­mi­ni­ko­nus-mi­sio­nie­rius su­ta­pa­ti­no su šv. Jac­ku­mi. Jei ti­kė­tu­me vi­so­mis šio­mis le­gen­do­mis, šv. Jac­kas bū­tų tu­rė­jęs per­ei­ti pu­sę pa­sau­lio, o to vei­kiau­siai ne­ga­lė­jo bū­ti pa­da­ręs. Ir nors pats Lie­tu­vo­je ne­bu­vo, bū­tent jo nu­ro­dy­mu čia vei­kė do­mi­ni­ko­nai“, – pa­ste­bi tė­vas Sla­vo­mir.

Iš vai­sių juos pa­žin­si­te
Kiek­vie­nas, ka­da nors su­si­dū­ręs su Pa­moks­li­nin­kų or­di­no dva­siš­ku­mu, pri­pa­žins, kad bro­liai tu­ri ypa­tin­gą do­va­ną pa­siek­ti ti­kin­čių­jų šir­dis. Šiuo me­tu prie Šv. apaš­ta­lų Pi­ly­po ir Jo­kū­bo baž­ny­čios vei­kian­čio­je ben­druo­me­nė­je dir­ba vos pen­ki bro­liai, be ga­lo at­si­da­vę ga­ny­to­jiš­kam dar­bui. Čia vei­kia Lie­tu­vos do­mi­ni­ko­nų tre­ti­nin­kų or­di­nas – pa­sau­lie­čius vie­ni­jan­ti ben­druo­me­nė, ren­gia­mas evan­ge­li­za­ci­nis „Al­fa kur­sas“, vyks­ta Šei­mų gru­pės ir evan­ge­li­za­ci­nės „Die­vo mė­nu­lių“ gru­pės su­si­ti­ki­mai.

Do­mi­ni­ko­nų ben­druo­me­nė prie Lu­kiš­kių baž­ny­čios at­si­ra­do švie­saus at­mi­ni­mo tė­vo Jo­no Gri­gai­čio dė­ka. So­viet­me­tį iš­tvė­ręs do­mi­ni­ko­nas, dirb­da­mas Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jo­je de­šim­to­jo de­šimt­me­čio vi­du­ry­je rū­pi­no­si, kad do­mi­ni­ko­nai grįž­tų į šią Vil­niaus baž­ny­čią. Nors ben­druo­me­nė čia at­gi­mė kaip lie­tu­viš­ka, ta­čiau lai­kui bė­gant baž­ny­čio­je bu­vo įves­tos šv. Mi­šios len­kų kal­ba sek­ma­die­niais 16 va­lan­dą.

Pas­ta­rai­siais me­tai čia dir­bę len­kai – tė­vas Ja­cek Špren­glev­ski (Ja­cek Szpręg­lew­ski) re­zi­da­vo Vil­niu­je 2003-2011 me­tais kaip Do­mi­nin­ko­nų or­di­no Bal­ti­jos ša­lių ge­ne­ra­li­nio vi­ka­ria­to ge­ne­ra­li­nis vi­ka­ras, tė­vas Ar­tur Mo­dze­lev­ski (Ar­tur Mo­dze­lew­ski), tė­vas Je­žy La­ta­vec (Jer­zy La­ta­wiec) – vyk­dė ka­te­che­ti­nę veik­lą len­kų mo­kyk­lo­se, or­ga­ni­zuo­da­vo ra­ro­tus ir re­ko­lek­ci­jas len­kų kal­ba ir pri­si­dė­jo prie len­kų ti­kin­čių­jų gru­pių su­si­kū­ri­mo baž­ny­čio­je.

Ne­įma­no­ma ne­pa­mi­nė­ti do­mi­ni­ko­nų – tė­vo Vi­tol­do Sla­bi­go (Wi­told Słabig), tė­vo Dar­ju­šo Kan­ty­po­vi­čiaus (Da­riusz Kan­ty­po­wicz) ir tė­vo Sla­vo­mi­ro Bžo­zec­kio (Sławo­mir Brzo­zec­ki) - dar­bo Šv. Dva­sios baž­ny­čio­je de­šim­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je. Tuo­met jie at­li­ko di­na­miš­ką ga­ny­to­jiš­ką dar­bą tarp pa­ra­pi­jie­čių, pa­siek­da­mi įvai­rias am­žiaus gru­pes. Iš tik­rų­jų jų pa­sė­tas grū­das dau­ge­ly­je žmo­nių pa­dė­jo ti­kė­ji­mo pa­ma­tus ir iki šiol iš „Do­mi­ni­ko­nų šei­my­nė­lės“ na­rių ga­li­ma iš­girs­ti: „Dė­ko­ju Die­vui, kad ma­no ke­ly­je jis pa­sta­tė do­mi­ni­ko­nus, ku­rie pa­ro­dė man, kas yra tik­ro­ji krikš­čio­ny­bė.“

Kal­bant gi apie do­mi­ni­ko­nų vai­sius tie­sio­gi­ne pras­me – tai bū­tų apel­si­nai. Mat or­di­no is­to­ri­jo­je yra bent ke­li pa­sa­ko­ji­mai, ku­riuo­se sklan­do jų aro­ma­tas. Pa­vyz­džiui, le­gen­da apie Šv. Do­mi­ny­ko pa­so­din­tą apel­sin­me­dį (iki mū­sų die­nų tai yra tu­ris­ti­nė at­rak­ci­ja, ku­rią ga­li­ma pa­ma­ty­ti Ro­mo­je pa­žvel­gus pro lan­gą į vie­nuo­ly­no odą prie Šv. Sa­bi­nos baž­ny­čios). Apel­si­nų kva­pas skli­do iš šv. Jac­kaus ka­po. Do­mi­ni­ko­nų tre­ti­nin­kė šv. Kot­ry­na Se­nie­tė ga­min­da­vo po­pie­žiui Gri­ga­liui XI apel­si­nų dže­mą. Da­bar­ti­niai do­mi­ni­ko­nai tei­gia, kad apel­si­nai – tai vai­siai su­kur­ti da­ly­tis ir bū­tent dėl to jie to­kie ar­ti­mi vie­nuo­liams, ku­rie kon­tem­pliuo­ja Die­vo Žo­dį ir da­li­ja­si su ki­tais šios kon­tem­plia­ci­jos vai­siais.

Keliai pa­s ti­kin­čiuo­sius
Svar­bus Evan­ge­li­jos skel­bi­mo bū­das yra bro­lių bu­vi­mas ži­niask­lai­do­je. Len­kų do­mi­ni­ko­nai jau ke­lias­de­šimt me­tų va­do­vau­ja ži­no­mai lei­dyk­lai „W dro­dze“ („Ke­ly­je“) ir lei­džia mėn­raš­tį „W dro­dze“ („Ke­ly­je“). Dau­giau kaip ji me­tų yra in­ter­ne­te, to­dėl ti­kin­tie­ji ga­li da­ly­vau­ti in­ter­ne­ti­nė­se re­ko­lek­ci­jo­se, klau­sy­ti do­mi­ni­ko­nų pa­moks­lų ar ste­bė­ti or­di­no gy­ve­ni­mo ak­tu­a­li­jas.

„Die­vo Žo­dis skel­bia­mas įvai­riais bū­dais ir įvai­rio­mis są­ly­go­mis. Ži­no­ma, svar­biau­sia vie­ta yra sa­kyk­la – pa­moks­lai kar­tu su li­tur­gi­ja. Yra ir ki­tų bū­dų: ra­šy­to­jiš­kai veik­la, mo­ky­mas mo­kyk­lo­je ar in­ter­ne­to pa­nau­do­ji­mas. Prieš dau­ge­lį am­žių bū­tent kny­ga at­li­ko pa­grin­di­nį ko­mu­ni­ka­ci­jos vaid­me­nį. Šian­die­ni­nis pa­sau­lis siū­lo ir ki­to­kių ga­li­my­bių, tai­gi rei­kia jas iš­nau­do­ti“, – api­ben­dri­no tė­vas Sla­vo­mir, kvies­da­mas ti­kin­čiuo­sius pa­si­nau­do­ti ma­lo­nė­mis, ku­rias su­tei­kia ju­bi­lie­ji­niai do­mi­ni­ko­nų me­tai.

Vilniaus krašto savaitraštis
Te­re­sa Vo­ro­bej ir Dominikonų  parapijų ar­chy­vo nuotr.