Liepos 26 d. Telšiuose dviratininkas, būdamas girtas (kraujyje 2,05 promilės alkoholio), nukrito nuo dviračio ir stipriai susižalojo veidą; liepos 21 d. Vilniaus Geležinio Vilko gatvėje 40-metį dviratininką mirtinai partrenkė automobilis; birželio 30 d. Vilniaus T. Narbuto gatvėje 24 metų dviratininkas, važiuodamas dideliu greičiu nepastebėjo prieš jį atsiradusių laiptų, nuo jų krito ir žuvo - tai pastarųjų dienų policijos kronikos pranešimai, kurie verčia susimąstyti prieš atsisėdant ant savo dviejų ratų.
Nepaiso taisyklių
Po entuziazmo, kad dėl dviratininkų tampame dar panašesni į Vakarų Europos miestus, vis labiau akis bado antra medalio pusė: dviratininkas mieste – tai pavojus kitiems eismo dalyviams ir jam pačiam.
Lietuvos kelių policijos duomenimis, dauguma nelaimingų atsitikimų, kuriuose dalyvauja dviratininkai, nutinka dėl pačių dviratininkų kaltės. Dažniausiai jų daromi Kelių eismo taisyklių pažeidimai – važiavimas išgėrus (2014 m. Lietuvos policija užregistravo 386 260 Kelių eismo taisyklių pažeidimus, iš jų 11 143 – dviratininkų padaryti pažeidimai, o iš jų 8125 – padaryti girtų dviratininkų), važiavimas pažeidžiant kelių eismo taisykles ir kelių ženklų nepaisymas. Neatsargus važiavimas (neadekvačiai įvertinta kelių danga, nepastebėtos kliūtys) ir įgūdžių nebuvimas irgi tampa nelaimingų atsitikimų priežastimi.
Dviratininkas turi teisę
Konfliktai tarp dviratininkų ir pėsčiųjų dažniausiai kyla dėl važiavimo dviračiu šaligatviais arba pėstiems einant dviračių taku. Dviratininkas turi teisę važiuoti tik dviračių taku arba dviračių eismui skirta juosta, o kai jų nėra – kelkraščiu pagal transporto priemonių judėjimo kryptį. Jei dviračių tako arba dviračių eismui skirtos juostos nėra, o kelkraštis yra netinkamas važiuoti, pavyzdžiui, dėl duobių, dviratininkas gali važiuoti šaligatviu arba viena važiuojamosios dalies eismo juosta kuo arčiau dešinės pusės (išskyrus atvejus, nurodytus Kelių eismo taisyklių 106 punkte, taip pat, kai reikia apvažiuoti kliūtį, važiuoti tiesiai, kai iš pirmos eismo juostos leidžiama pasukti tik į dešinę). Važiuodamas kelkraščiu, šaligatviu, dviračių taku arba pėsčiųjų taku, dviratininkas privalo praleisti pėsčiuosius, neturi jiems kliūdyti ir kelti pavojingų situacijų, o lenkiant pėsčiuosius leidžiama judėti dviračiu pėstiesiems artimu – 3-7 km/h – greičiu per saugų atstumą nuo jų. Per pėsčiųjų perėjas dviratininkas privalo eiti vesdamasis dviratį. Šviesoforo reguliuojamose perėjose dviratininkas vadovaujasi šviesa su dviračio simboliu, jei jo nėra – šviesa transporto priemonėms.
Dviratininkams draudžiama judėti važiuojamąja kelio dalimi, jei toje vietoje yra dviračių takas, važiuoti automagistrale, vežti keleivį neturint jam specialios sėdynės, vežti (arba tempti krovinį), kuris apsunkina važiavimą arba kelia grėsmę kitiems eismo dalyviams. Dviratininkas taip pat privalo bent viena ranka laikyti vairą. Dviratis turi turėti tvarkingus stabdžius, skambutį, iš abiejų dviračio pusių turi būti pritvirtinti oranžiniai atšvaitai.
Dviratininkai taip pat turi būti itin atsargūs išvažiuodami iš kiemo į gatvę, nes būtent čia jie susiduria su automobiliais. Dviratininkai iki 18 metų amžiaus (taip pat - ir keleiviai), važiuodami važiuojamąja kelio dalimi, privalo būti užsidėję dviratininko šalmą, vyresniems dviratininkams šalmą šiuo atveju tik patariama užsidėti. Važiuojant dviračių takais, kelkraščiais, važinėjant kieme šalmas nėra būtinas.
Saugumas svarbiausia
Anot Ciuricho universiteto profesoriaus dr. Kai Uwe Schmitto, kuris šį pavasarį skaitė Traumų biomechanikos paskaitų ciklą Vilniaus Gedimino technikos universitete, šalmas dviratininkui yra tarsi saugos diržas automobilio vairuotojui ir jį būtina naudoti ne tik važiuojant važiuojamąja kelio dalimi, nes rimtą traumą galima patirti ne tik susidūrus su automobiliu, bet ir su pėsčiuoju ar kitu dviratininku, arba tiesiog užvažiavus ant kelio duobės. Dr. Schmittas ragino naudoti ir atšvaitus.
„Norint išvengti traumų, reikia atsiminti, kad kelyje turime būti matomi. Atšvaitai pėstiesiems ir šviesą atspindinčios liemenės dviratininkams yra būtinos priemonės. Net jei dabar jos sukelia daug diskusijų, tačiau ateityje žmonės supras, kad saugumas yra svarbiau. Norėdami pakeisti eismo įvykių statistiką, turime pirmiausia keisti žmonių mąstyseną“, – kalbėjo profesorius.
Pagal Kelių eismo taisykles, nuo 2014 m. liepos 1 d. judėdamas šviesiu paros metu važiuojamąja kelio dalimi dviratininkas privalo būti užsivilkęs šviesą atspindinčią liemenę arba įjungęs šviesas: dviračio priekyje turi degti balta šviesa, gale – raudona. Tamsiu paros metu arba esant blogam matomumui privalu vilkėti liemenę ir laikyti įjungtas šviesas.
Visais laikais didžiausi dviračių mėgėjai yra vaikai. Pagal Kelių eismo taisykles, judėti dviračiais važiuojamąja kelio dalimi turi teisę asmenys, sulaukę 14 metų. Vyresni nei 12 metų asmenys gali gauti leidimą tokiam važiavimui išklausę specialius kursus ir gavę atititinkamą pažymėjimą (gyvenamojoje vietoje, pvz., kieme, važiuoti dviračiu gali bet kokio amžiaus asmuo). Tokius kursus, be kita ko, organizuoja Vilniaus saugaus eismo mokykla.
Anot rajono policijos
Anot Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio tyrėjos Violetos Žukovskos-Kaminskienės, pernai sugriežtintos Kelių eismo taisyklės vis dėlto davė tam tikrų rezultatų: šiemet užregistruota 10 eismo įvykių, kuriuose dalyvavo dviratininkai, tačiau nė viename jų nebuvo žuvusiųjų. Anot tyrėjos, pirmoji eismo įvykių priežastis Vilniaus rajone – važiavimas dviračiu išgėrus, antroji – labai aktuali Vilniaus rajone – važiavimas seno tipo dviračiais, neturinčiais ant ratų stipinų šviesos atšvaitų ir tinkamų šviesų, todėl nematomų tamsiu paros metu. Policija rengia įvairias prevencines akcijas, o ypač – mokykloje, su vaikais.
„Kalbant apie vaikus, didžiausia problema yra, kad vaikai iki 12metų išvažiuoja dviračiais į važiuojamąją kelio dalį, – aiškina V. Žukovska-Kaminskienė. –Įvykus nelaimingam atvejui, dažnai patiria rimtų traumų, nes labai nemėgsta dėtis dviratininko šalmo. Norėtume paraginti tėvus pasirūpinti, kad jų vaikai dėvėtų šalmus. Be tėvų pagalbos policininkas ar mokytojas nedaug gali nuveikti.“
Alina Stacevič
Vilniaus krašto savaitraštis
