Druską laižo atsiklaupę ant kelio
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius sako, kad druska – svarbi laukinių gyvūnų mitybos sudėtinė dalis, kuri gali traukti juos išeiti į kelius. Be to, nutirpus storai sniego dangai žvėrys darosi drąsesni, ir jie traukia į kelius.
„Mineralinė mityba žinduoliams yra labai svarbi – daugelis jų mėgsta laižyti druską bei druskožemio molį. Medžiotojai žvėrims įrengia laižyklas, kur tirpstanti druska pritraukia daugelį kanopinių – briedžius, elnius, stirnas. Kadangi mūsų keliai žiemą barstomi įvairių druskų mišiniu, žvėrys vis dažniau išeina prie kelių ir laižo pakelėse susikaupusias druskas. Taip jie atstato žiemą negautų mineralų kiekį, nes šaltuoju metų laiku galėjo tenkintis tik šakeline mityba“, – sako S. Paltanavičius.
Gamtininko teigimu, briedžiai žemaūgę žolę, ant žemės esančius obuolius gali paimti tik atsiklaupę ant priekinių kojų, taip jie elgiasi ir laižydamas druską šalikelėse. „Užsiėmęs žvėris gali būti nematomas, o naktį ar prieblandoje žieminis tamsus jo kailis savotiškai neišryškėja net apšviestas. Elniai, danieliai ir stirnos druską laižo stovėdami, tačiau tai nemažina susidūrimo su jais rizikos, nes tuo metu žvėrys gali nepastebėti artėjančio transporto“, – kalba jis.
Gamtininkas pasakoja, kad toks sūrus mišinys labiausiai vilioja kanopinius žvėris, tačiau kai kada druskos graužti atšokuoja voverės, o naktį – pilkieji kiškiai. Visiems jiems šis mišinys yra pavojingas, todėl didelis jo kiekis gali sukelti gyvūnų sveikatos prastėjimą.
„Bet koks gyvūnas kelyje yra gyvas padaras, tad mes į visus juos, briedžius ir voveres, stirnas ir kiškius, turime žiūrėti vienodai – jei pražudysime juos, padarysime didelę žalą gamtai. Pagaliau – niekas tokios teisės mums nesuteikė, todėl vairuotojai turėtų saugoti ne tik save, bet ir gamtą“, – tvirtina S. Paltanavičius.
Dar vienas momentas – tamsi kelio danga visuomet yra šiek tiek šiltesnė nei įšalusi miško vietovė. Net 1-2 laipsnių skirtumas traukia gyvūnus, nes leidžia jiems išsaugoti daugiau energijos.
Išvydus ant kelio žvėris, pasak S. Paltanavičiaus, būtina mažinti greitį, artėti atsargiai, nenaudoti garsinių signalų – nežinoma, kiek žvėrių dar gali būti neapšviestoje pakelėje, taip pat – kaip jie reaguos į artėjantį transportą.
Lėtėjimas ir sustojimas – geriausias sprendimas
Draudimo bendrovės „Gjensidige“ Žalų departamento vadovės Baltijos šalims Viktorijos Katilienės teigimu, susidūrimas su kanopiniais gyvūnais eismo įvykių metu padaro didžiausią žalą. „Suskaldomi automobilio žibintai, bamperis, priekinės grotelės, pažeidžiami vidiniai variklio skyriaus elementai ir radiatorius. Susidūrimai su briedžiais baigiasi skaudžiausiai: neretai nukenčia žmonės, o automobilyje sugadinamos visos išvardintos jo dalys, nukenčia priekinis stiklas ir netgi stogas“, – sako V. Katilienė.
Tačiau ji atkreipia dėmesį, kad sunkiausios pasekmės eismo nelaimių, kai nepatyrę vairuotojai bando išvengti susidūrimo su gyvūnu ir nesuvaldo automobilio. „Tokiais atvejais dažniausiai automobilis nuvažiuoja nuo kelio, trenkiasi į medžius, apvirsta ar išvažiuoja į priešpriešinę eismo juostą“, – tvirtina draudimo bendrovės atstovė.
Kad būtų išvengta eismo nelaimių, V. Katilienė vairuotojams pataria laikytis saugaus atstumo, pasirinkti tinkamą greitį ir atsižvelgti į tai, kad gyvūnai greitį suvokia daug blogiau nei žmonės. „Jei kelyje pastebite gyvūną, sulėtinkite greitį ar net sustokite, kad gyvūnas galėtų pasitraukti nuo kelio. Tai sumažins tikimybę, kad sumišęs gyvūnas pradės nenuspėjamai blaškytis“, – pasakojo draudikė.
Pamatę kelyje gyvūną, ji pataria įjungti avarinius žibintus, sumažinti greitį ir palaukti, kol gyvūnas pasitrauks nuo kelio.
V. Katilienė apgailestauja, kad ne visada įmanoma išvengti nelaimingo atsitikimo. „Jei susidūrėte su laukiniu gyvūnu, svarbu likti įvykio vietoje ir apie sužeistą ar nugaišusį gyvūną visada pranešti Bendrosios pagalbos centrui telefonu 112, gamtos apsaugos pareigūnams. Norint užregistruoti kasko draudžiamąjį įvykį, taip pat reikėtų informuoti Bendrosios pagalbos centrą, užfiksuoti situaciją ir pranešti savo draudikui“, – pataria V. Katilienė.
