Lietuvos lenkų rinkimų akcijos nuomone, negalima užsimerkti ar likti nuošalyje, kai į senąjį kontinentą plūsta pabėgėlių bangos, nes Lietuva yra ES narė ir krikščioniška šalis. LLRA mano, kad turime solidarizuotis su šalimis sąjungininkėmis, ištiesti pagalbos ranką ir prisidėti teikdami pagalbą nuo karo nukentėjusiems žmonėms.
LLRA įsitikinimu, kiekviena parama ar pagalba visuomet grindžiama savanorystės principu. Tik tuomet ji teikia motyvaciją, pasitenkinimą ir piliečių supratimą bei pritarimą. Juk sunku apibrėžti tokią sąvoką ar pagalbos formą kaip „priverstinė parama“. Didžiosios įtakingos, ekonomiškai stipresnės šalys turi įvertinti ir suprasti realias kitų šalių narių galimybes bei priimti jų pasiūlytą paramą ir pagalbą, o ne taikyti „išmušinėjimo“ sistemą, primetant kvotas. Lietuva susiduria su savo piliečiams aktualiomis ekonominėmis, socialinėmis problemomis. Neatidėliotinų darbų sąraše yra mūsų gyventojų, jaunimo emigracija į užsienį. Šalys, paskelbusios galinčios priimti šimtus tūkstančių ar milijonus pabėgėlių, turi tai įvertinti.
ES institucijos galėjo numatyti, kad daugelis pabėgėlių bus būtent ekonominiai imigrantai, ieškantys geriau apmokamo darbo ir socialinių garantijų, kurių kitos valstybės negali užtikrinti net savo piliečiams. Šalys pačios pajėgios įvertinti, kiek pabėgėlių gali priimti ir kokią paramą jiems skirti. Juk dar yra galimybė, kad ateityje skaičiai didės. LLRA nepritaria priverstinių ar primetamų kvotų sistemai, kuri kelia daug abejonių, bet iš esmės nesprendžia imigracijos problemos masto. Kvotų sistema – paviršutiniška priemonė, kova su pasekme o ne su priežastimi, lyg gaisro apšlakstymas vandeniu.
LLRA mano, kad besirengiant priimti karo pabėgėlius mūsų šalyje, būtina pasitelkti atsakingų institucijų žinias, įgūdžius ir bendradarbiavimą kuriant efektyvius pabėgėlių atrankos kriterijus, kurie padėtų atskirti tikruosius karo pabėgėlius nuo ekonominių imigrantų. Taip pat privalu parengti komunikavimo su pabėgėliais, atvykstančiais į Lietuvą, ir mūsų gyventojų informavimo sistemą, siekiant išvengti priešiškumo. Atrenkant žmones reikia iš anksto suderinti lūkesčius, kas yra Lietuva, kokios čia realios darbo, gyvenimo sąlygos ir socialinės garantijos. Šie veiksmai būtini, nes kitu atveju gali atsitikti taip, jog po ilgų mėnesių identifikuojant tapatybę, ruošiant integracijai, mokant kalbos, ieškant būsto ir užimtumo, pabėgėliai galiausiai išreikš nepasitenkinimą per menka parama. Tuomet neteks prasmės nei kvotos, nei integracijai skirtos lėšos. Taip pat atsakingos institucijos turi parengti rekomendacijas ir jau dabar teikti visokeriopą pagalbą, numatyti finansinę paramą savivaldybėms, kurios pagal panašią ES kvotų sistemą priims pabėgėlius savo miestuose ir rajonuose, neturėdamos tokios patirties.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos manymu, spartesnei pabėgėlių integracijai Lietuva galėtų teikti pirmenybę karo pabėgėliams – krikščionims iš Irako ir Sirijos. Pabėgėliams, kurie bėga ne tik nuo karo baisumų, bet ir yra persekiojami dėl religinių įsitikinimų. Bendras vertybinis pamatas ir panaši pasaulėžiūra padėtų lengviau suprasti kultūrinius tautų skirtumus, o mūsų gyventojus motyvuotų ištiesti pagalbos ranką.
