Šią savaitę, pagal bendrą susitarimą, komisijai vadovaujantis Valentinas Mazuronis parengė ir pateikė komisijos nariams išvadų projektą. O kitą trečiadienį turėtų būti balsuojama dėl galutinio dokumento.
Šiandien komisijos pirmininkas dar nėra įsitikinęs, kad nebus pataisų ir daugiau nei 100 lapų dokumentui bus pritarta, tačiau apie tai, ką jis siūlo, Valentinas Mazuronis atskleidė LTV „Savaitei“.
N. P. Kaip komisijos nariai sutiko Jūsų pateiktas išvadas?
V. M. Konstruktyviai. Kol kas mes, komisija, galiu pasakyti, dirbame konstruktyviai.
N. P. Tai svarbiausias dalykas – ar banko nacionalizavimas ir bankrotas buvo vienintelė ir teisinga išeitis?
V. M. Atsakymas į tą klausimą priklauso nuo to, ar iš tiesų „Snoro“ banko galimas turto sumažėjimas buvo toks, koks jis yra parašytas dokumentuose. Yra trijuose dokumentuose išdėstytas galimas turto sumažėjimas. Tai yra tarnybiniame rašte, kuriuo remiantis banko valdyba priėmė sprendimą dėl moratoriumo; Simono Freakley pirminėje ataskaitoje; ir Neilo Cooperio paskutinėje ataskaitoje. Simono Freakley ataskaitoje rašoma, kad galimas turto netekimas – per 4 milijardų litų, Neilo Hoperio – šiek tiek mažiau 3,9 mlrd., tarnybiniame rašte nurodyta kiek turto ir įsipareigojimų, įsipareigojimų daugiau.
Tuose mūsų nutarimuose, manau, labai svarbu yra pažymėti, kad mes ieškojom, bandėm ir turim pasakyti, kad dokumentų arba kitokių įrodymų, patvirtinančių šių skaičių atitikimą tiesai, komisija negavo. Nors mes labai energingai bandėm gauti ir iš Simono Freakley, ir iš Lietuvos banko. Ir todėl, nežinau, kaip apsispręs komisija, bet tose išvadose, kurias su sekretoriatu mes kartu paruošėme, aš siūlau komisijai konstatuoti, kad remiantis turima medžiaga, kuria buvo priimtas sprendimas, t. y., tarnybiniu raštu, [sprendimas] buvo ir skubotas, ir nepakankamai motyvuotas. Ypatingai, kai mes kalbam apie nacionalizavimą ir bankroto paskelbimą.
N. P. Ar jūs nustatėte, kad valstybės institucijos, kurios turi prižiūrėti komercinius bankus, tinkamai ir veiksmingai vykdė savo užduotį?
V. M. Tuose siūlymuose, kurie suformuluoti – aš pabrėžiu, kad jie nėra patvirtinti – mes konstatuojame, kad neabejotinai pati bankų priežiūros sistema yra ir viskas tvarkoje. Bet kada mes kalbame apie „Snoro“ priežiūrą, tai Lietuvos bankas tą visą laikotarpį nepakankami principingai ir nepakankamai „kietai“, gal taip įvardinčiau, vedė tą priežiūrą, todėl kad, jeigu pažiūrėsime ataskaitas, tai metai iš metų duodamos pastabos arba nurodymai kažką pataisyti, būdavo toleruojamas jų nepataisymas arba dalinis taisymas ir t.t.
Antras dalykas, mes siūlome konstatuoti, kad iš tiesų bankas turėjo teisę platinti indėlių sertifikatus, tai buvo teisėta banko produkcija, bet, informacija, kuri buvo teikiama pirkėjams, gyventojams, buvo tokia, kuri buvo suprantama nevienareikšmiai. Ir klaidino žmones, dėl ko daugelis šiandien jaučiasi iš tiesų apgauti. Šitoje vietoje siūloma konstatuoti, kad tiek Lietuvos bankas, tiek Vertybinių popierių komisija (jie vieni nuo kitų mėto kaip kamuoliuką atsakomybę) iš esmės nesiėmė reikiamų priemonių, kad tokiai galimai apgaulei ar galimam žmonių apgaudinėjimui būtų užkirstas kelias.
N. P. Tai kitaip sakant, jeigu aš teisingai Jus dabar suprantu, dėl padėties, susidariusios „Snore“, ir tolesnių veiksmų, kurių ėmėsi Vyriausybė, didžiausia atsakomybė tenka Lietuvos bankui ir tuometiniam jo valdytojui Reinoldijui Šarkinui?
V. M. Na, jeigu mes kalbame apie kontrolę iki to ir tuos trūkumus, apie kuriuos aš kalbu, tai mes kalbame apie buvusios valdybos darbą. Bet mes kalbam ir apie tą etapą, kai buvo priimtas sprendimas dėl moratoriumo, Vyriausybės sprendimas perimti akcijas visuomenės poreikiams ir bankroto paskelbimas, taip pat atlyginimas Simonui Freakley arba tiksliau jo konsultacinei komandai, šiandien jau apie 5 milijonai eurų, vis dėlto toje sutartyje atrandam ir atlyginimą jam, bet komisija negavo jokio dokumento, patvirtinančio būtent tokią sumą, kurią pats laikinasis administratorius iš esmės, tapęs administratoriumi, persivedė į savo konsultantų firmas.
N. P. Tai čia Jūs metate šešėlį jau dabartinei banko valdybai?
V. M. Jeigu mes kalbame apie sutartį, kuri buvo pasirašyta su laikinuoju administratoriumi, taip, ją pasirašė dabartinis valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas. Mes konstatuojame taip pat, kad Vyriausybė turėtų užsiimti žymiai aktyvesnę poziciją, nes ji yra pats didžiausias to banko kreditorius.
N. P. Ar nustatyti Seimo nariai, jų sutuoktiniai ar giminaičiai, kurie piktnaudžiavo turima informacija ir atsiėmė indėlius ar pagelbėjo tuos indėlius atsiimti saviesiems iki banko nacionalizavimo ir bankroto?
V. M. Išskyrus tuos atvejus plačiau žinomus, t. y., „Novotersos“ atvejis, apie kurį mes turime Neilo Cooperio atsakymą, kad jų vidinis tyrimas dar tęsiamas, ir kai tik vidinis tyrimas bus baigtas ir jie turės rezultatus, neaišku, kodėl jis taip ilgai, bet yra taip, jie mus informuos.
N. P. „Novotersa“ – tai Seimo Pirmininkės sūnaus įmonė.
V. M. Taip, tai Seimo Pirmininkės sūnaus įmonė. Kalbant apie kitus atvejus, tokių konkrečių faktų arba paliudijimų, kad buvo kažkas daugiau... na, neabejotinai ten atsispindi ir Santariškių pervedimas, kuris gali būti traktuojamas ir vienaip, ir kitaip, bet daugiau kol kas tokių faktų mes neturime.
N. P. Ar nutraukus visų banko „Snoras“ įsipareigojimų vykdymą nebuvo padaryta dar didesnė žala kreditoriams ir pačiam bankui? Ką Jūs galite į šitą klausimą atsakyti?
V. M. Na, dalinai šitas klausimas kyla. Šitoje visoje istorijoje magišką reikšmę turi žodis „galimai“: galimai nusikaltę akcininkai, galimai pradingęs „Snoro“ banko turtas. Juk priimant sprendimą dėl moratoriumo buvo remiamasi bankų įstatymo punktu, kad bankas „gali“ tapti nemokiu ir nelikvidžiu. Nebuvo teigiama, kad jis yra toks, bet gali tapti.
Tai šitoje vietoje yra gana sudėtinga atsakyti į tą klausimą, bet, aš manau, kad atsakymas yra tas, kad komisija neturi dokumentų, paliudijančių galimą banko turto pradingimą.
Nemira Pumprickaitė
LTV „Savaitė“
