Kol valdančiosios koalicijos partneriai kalba apie kompromisus, FNTT vadovų atleidimą šiandien tiria arba dar tik ketina tuo užsiimti net kelios Seimo komisijos ir komitetai: Antikorupcijos, „Snoro“ veiklą tirianti komisija, kitą savaitę tuo domėsis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Kalbama, kad nuošalyje neturėtų likti ir Operatyvinės veiklos komisija.
Jos nepaiso, kad FNTT vadovai jau neteko pareigų, kad savo tyrimą dėl to atliko Valstybės saugumo departamentas, o šią savaitę ikiteisminį tyrimą pranešė pradėjusi Generalinė prokuratūra.
Pone Valentinai Mazuroni, ką visos tos komisijos tiria?
Iš esmės, tai visi tą patį – bando išsiaiškinti, o kas čia vyksta.
Ar tai reiškia, kad parlamentarai visiškai nepasitiki tuo, ką veikė VSD ir tuo, ką dabar pradėjo veikti Generalinė prokuratūra?
Na, mūsų liūdna valstybės istorija rodo, kad VSD visko yra pridaręs, visokių pažymų yra prirašęs. Galime prisiminti privatizavimo klausimus ir kita. Iš kitos pusės, tai įvykis, kuris visuomenėje turi platų atgarsį: žmonės renkasi į mitingus, įsijungė politikai, vyksta netgi tarpinstitucinė kova, kaip aš vadinčiau, netgi prasidėjo karas. Štai todėl parlamentarai reaguoja ir bando aiškintis.
O gal jie tiesiog prieš rinkimus bando pasirodyti, kad jie yra?
Na, politikai visada turi norėti pasirodyti. Iš tikrųjų, taip. Bet jeigu vertintume tą dalyką, kas čia vyksta, tai, man atrodytų, kad šitoje visoje istorijoje emocinių, politinių, galbūt net tarpžinybinės kovos ar galių pasistumdimų jaučiama šiek tiek daugiau nei aiškiai išreikštų teisinių motyvų. Ir aš manau, kad tai yra negerai. Nuo to nukenčia valstybė, tai reiškia – mes visi. O naudinga yra tiems, ką šiuo atveju turėtų persekioti FNTT.
Atleistieji pareigūnai sako, kad jie persekiojo finansinius LiCS partijos rėmėjus ir dėl to neteko postų. Tuo tarpu ministras ir Prezidentė labai aiškiai pasakė, kad tai susiję su informacijos apie „Snorą“ nutekinimu. Jūs norite pasakyti, kad toms Parlamento komisijoms, kurios domėjosi šiuo reikalu, kuriose buvo apklausiami pareigūnai, irgi neaišku, už ką šie atleisti?
Manau, kad taip. Bet aš manyčiau, kad čia yra akivaizdus dviejų lygmenų sumaišymas, t.y. politinio-emocinio ir teisinio. Jeigu teisiniame lygmenyje būtų pakankamai aiškiai ir įtikinamai išdėstyta, kas nutekino informaciją, ar tie pareigūnai, ar ne tie, toliau galėtų sekti politiniai sprendimai. Tai būtų logiška. Dabar bent jau visuomenė pakankamai mažai informuota. Aš – Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, tačiau tų pažymų nemačiau. Tik girdžiu viešoje erdvėje plevenančius vienokius ar kitokius argumentus. Ir kada įjungiamas politinis mechanizmas, tada gaunasi tokia bala.
Ką reiškia „visuomenė nežinojo“? Tai yra speciali, pakankamai uždara, ne visuomenei skirta tarnyba. Ji turi savo tiesioginį vadovą – Vidaus reikalų ministrą. Jis pats lyg ir turėtų su tuo tvarkytis. Ką jis turėjo padaryti, kad visuomenė sužinotų? Jis turėjo garsiai atsiklausti visuomenės nuomonės?
Galėjo būti du argumentai. Pirmas: iš tikrųjų yra pakankamai įrodymų, kad tie pareigūnai galimai nutekino informaciją. Yra padaryta nusikalstama veikla, turėjo būti teisinis kelias ir mechanizmas.
Bet jis dabar ir vyksta, prokuratūra tiria.
Dabar vyksta, bet jau po viso to. Ir yra antras dalykas. Galbūt valstybės institucijos dėl vienų ar kitų priežasčių nepasitikėjo, buvo nepatenkintos vadovų darbu? Irgi galimas variantas. Aš manau, tokie vadovai privalo turėti pasitikėjimą. Bet tokiu atveju ministras su Premjeru turėjo kariauti ne viešoje erdvėje, kaip dabar. Juk Vyriausybė yra kolegiali institucija ir turėjo susėsti ir išspręsti šį klausimą. Mano manymu, tai rodo, kad Premjeras Vyriausybėje nekontroliuoja situacijos. Iš kitos pusės, kyla klausimas, dėl ko Premjeras taip tvirtai įsikibęs į tų karininkų palikimą, nors ir žino kontekstą, Prezidentės nuomonę? Matyt, šių patraukimas dėl tam tikrų priežasčių jam yra nenaudingas.
Jūs jau užsiminėte apie Premjero vaidmenį. Dabar, iš vienos pusės, konservatoriai lyg ir prabilo apie interpeliaciją Vidaus reikalų ministrui. Tuo tarpu opozicija kalba apie interpeliaciją, bet ne ministrui, o Premjerui. Ar tai yra aptarta opozicijoje, ar tai tėra pavieniai pasireiškimai, kurie taip ir pasibaigs?
Aš nežinau, kiek atkurtos Lietuvos valstybės istorijoje buvo atvejų, kai valdanti koalicija siūlytų interpeliaciją tos pačios koalicijos ministrui. Aš negirdėjau. Jeigu situacija yra tokia, kad reikia siūlyti, tai reikia paprasčiausiai vyriškai susėsti už stalo ir sakyti: „vyrai, mes kartu dirbti nebegalime“. Mes kol kas daugumos neturime ir įvykdyti interpeliacijos negalime. O daryti kažkokius parodomuosius šou arba vien tik triukšmą, manau, nereikėtų.
Bet jūs pakankamai tų šou pridarėte. Buvo interpeliacijų, jos baigėsi niekuo, netgi kalbų buvo, kurios tik kalbomis ir pasibaigė.
Na, galbūt mes ir pasimokėme iš tos istorijos. Tuo metu, kai mes rengėme interpeliaciją Energetikos ministrui ponui Sekmokui, buvome surinkę virš 71 parašo. Tuometinė Arūno Valinsko frakcija buvo pareiškusi, kad pritars interpeliacijai. Tačiau, nežinau kodėl, bet pono Valinsko grupė...
Jus „išdūrė“?
Gal „išdūrė“, gal Andriui Kubiliui, diplomatiškai pasakius, pavyko vienaip ar kitaip ją suagituoti. Štai toks ir rezultatas. Mes ir dabar sakome, kad tikrai nereikia daryti kažkokių destrukcinių dalykų.
Tai, kaip Jūs prognozuojat, kuo viskas baigsis?
Premjeras, esant tokiai situacijai, turėtų paprašyti Vidaus reikalų ministro atsistatydinti. Mat Vidaus reikalų ministras negali išėjęs sakyti, kad nei Premjeras, nei Seimo pirmininkė nėra ministrai, daryti tokius viešus demaršus. Tai reiškia, kad nėra komandos. Juk Vyriausybė arba valdanti koalicija turi būti komanda. Bent jau aš ją taip suprantu. Taip logiškai turėtų pasielgti politikas Andrius Kubilius šiandien. Bet pagal tai, kaip jis elgiasi, panašu, kad jis taip nepasielgs.
Mes turime laiko palaukti ir sulaukti, kaip pasielgs Premjeras, ir kaip baigsis su visa koalicija.
Nemira Pumprickaitė
LTV „Savaitė“
