LLRA-KŠS parlamentarai prieš migrantų apgyvendinimą Dieveniškėse ir Medininkuose

„Esame išrinkti vienmandatėse apygardose ir atstovaujame visų pirma mus rinkusiems gyventojams. Valdančiųjų politika, sukėlusi migrantų krizę, kokios iki šiol mūsų valstybėje nebuvo, pasirenka kelią nuleisti viską ant Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių, priimdama sprendimus įsteigti didelio masto migracijos centrus Medininkuose ir Dieveniškėse, apie tai neinformuodama gyventojų. Kai skelbiama valstybės lygio ekstremali situacija, viena iš pagrindinių užduočių yra gyventojų informavimas. VRM prieštarauja pačios ministerijos vadovės viešai paskelbtai strategijai, kurioje pabrėžiama, kad migrantai nebus apgyvendinami gyvenvietėse arba arti gyvenamųjų vietovių. Dieveniškių miestelyje gyvena 500 gyventojų, o jo pačiame centre planuojama įkurdinti iki 1 tūkst. migrantų“, - piktinosi R. Tamašunienė.

Beata Petkevič pabrėžė, kad nei Šalčininkų rajono savivaldybė, nei gyventojai nepritaria ir nepritars neapgalvotam pasiūlymui įkurdinti Dieveniškėse dvigubai daugiau migrantų nei yra vietos gyventojų: „Jau ne paslaptis, kad tarp A, B ir C planų, turinčių padėti susidoroti su neteisėtų migrantų krize, yra planas sutalpinti juos Dieveniškių žemės ūkio mokyklos bendrabutyje, kuris priklauso valstybei. Apie šiuos planus Šalčininkų rajono savivaldybė sužinojo tik iš žiniasklaidos. Pirmas susitikimas šiuo klausimu įvyko Šalčininkų rajono savivaldybėje tik liepos 14 d. Dieveniškėse planuojama įkurti centrą 500-1000 migrantų. Su tuo negalima sutikti, nes bendrabutis yra miesto centre, 50 m spinduliu nuo jo yra dvi gimnazijos, gyvenamieji namai, o pats pastatas nėra aptvertas. Dieveniškių gyventojai, kurių yra vos 500, yra pasipiktinę, nes bijo, kad nebus tinkamai užtikrintas jų saugumas. Būdami politikai, atstovaujantys savo apygardų rinkėjams, labai norime, kad vyriausybė priimtų visą atsakomybę už savo vidaus ir užsienio politiką. Negalima numesti migrantų krizės vien pasienio savivaldybėms. Nesutinkame, kad krizė būtų valdoma vienų pažeidžiamiausių rajonų sąskaita. Tiek vyriausybė, tiek VRM turi surasti kitas išeitis“, - pareiškė parlamentarė.

B. Petkevič pridūrė, kad Šalčininkų r. savivaldybė yra pasiruošusi suteikti laikiną pagalbą ir šiuo metu ji yra suteikiama, tačiau nei Dieveniškėse, nei kitose vietose nėra galimybės apgyvendinti tiek žmonių.

Migrantus būtina tarp savivaldybių paskirstyti tolygiai

R. Tamašunienė nurodė, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonai nėra vienintelės pasienio teritorijos. „Tikimės, kad vyriausybės pasvarstymai nėra galutiniai sprendimai ir bus atsižvelgta į bendruomenių lūkesčius“, - pabrėžė, pridurdama, kad migrantus būtina tarp savivaldybių paskirstyti tolygiai, nes tai visos valstybės krizė. „Labai tikimės, kad ir konservatorių, ir liberalų merai ir jų politinės tėvonijos taip pat prisiims atsakomybę už vedamą politiką ir visi vienodai pasidalys krizės pasekmėmis“, - sakė.

R. Tamašunienė taip pat piktinosi, kad centrinė valdžia neturi ilgalaikės strategijos krizei suvaldyti. Jos nuomone, valdantieji į migrantų keliamą iššūkį sureagavo per vėlai. Pranešė, kad į Lietuvą, pavyzdžiui, pateko jau apie 800 irakiečių, kurių Irakas atgal jau nebeįsileis. 

Šalčininkų ir Vilniaus rajonai negali tapti krizės įkaitais 

Česlav Olševski pabrėžė, kad LLRA-KŠS Seimo nariai, atstovaujantys Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių gyventojams, solidarizuojasi su šių rajonų merų pozicija ir prieštarauja, kad pasienio savivaldybės taptų krizės įkaitais dėl nesprendžiamų valstybės sienų apsaugos ir užsienio politikos problemų.

„Nematome galimybių migracijos krizę spręsti lokaliai, mūsų rajonuose. Negalima ignoruoti mūsų savivaldos ir piliečių nuogąstavimų. Esame kategoriškai įsitikinę, kad tam nėra tinkamų vietų, techninių galimybių ir žmogiškųjų išteklių“, - nuomone pasidalijo LLRA-KŠS parlamentaras.

Seimo nario nuomone, migrantų krizė yra kaina, kurią „mes su Jumis mokame už nesugebėjimą sugyventi su kaimynais ir apgailėtiną bei jau farsu virstančią buvusio URM vadovo, dabar Gabrieliaus Landsbergio vedamą užsienio politiką. Šiandien, kai kurių politikų ir „veikėjų“ dėka, yra keliama grėsmė Lietuvos saugumui. Tokią padėtį iš dalies išprovokavo tiesmukiškas ir žalingas Lietuvos kišimasis į Baltarusijos vidaus reikalus. To pasekmė yra tokia, kad ypatingai kenčia paprasti žmonės, mūsų vietos įmonės, ekonomika, pvz., tik Klaipėdos uostas neteko apie 10 mln. tonų krovinių“.

Parlamentaras priminė istorijos grimasas, kai vos praėjus 30 metų po po Berlyno sienos griūties dabar statoma nauja siena: „Puikiai atsimenu, kaip 1989 m. lapkričio 9 d., džiūgaujant euforijos apimtiems žmonėms, buvo nugriauta Berlyno siena, o dabar po nosimi statoma nauja. Lietuva turi ne tik moralinę ir politinę teisę, bet ir privalo remti baltarusių tautos laisvės siekius ir skatinti demokratiniu pokyčius, bet ši parama neturėjo tapti SSRS praktiką primenančiu revoliucijos eksportu į kaimyninę šalį, kurios politinį režimą gali pakeisti tik esminėms permainoms subrendusi ir pasiruošusi jas įgyvendinti tos šalies visuomenė“.

Landsbergis ir Tapinas privalo atsakyti už revoliucijos kurstymą ir pradėti megzti dialogą su Baltarusija

Č. Olševski mano, kad efektyviam krizės suvaldymui konservatoriai privalo pripažinti savo klaidas ir pradėti megzti dialogą su Baltarusija. „Esama padėtis – tai neginčijamas įrodymas, kad ypatingai URM nesugeba formuoti ir vykdyti savarankiškos, aiškios, nuoseklios, nacionalinius interesus atitinkančios užsienio ir Rytų kaimynystės politikos. Ką galima padaryti? Visų pirma ne ieškoti priešų, o dialogo, sąlyčio taškų. Ar G. Landsbergis bando kalbėti su Baltarusijos užsienio reikalų ministru? Gal reikėtų pabandyti dar kartą perkrauti santykius? Tačiau neokomunistine, „globalios Lietuvos“ ideologija savo užsienio politiką grindžianti konservatorių partija visiškai nepaiso šių aplinkybių ir pamatinių nuostatų. Atėjo laikas peržiūrėti ypatingai užsienio reikalų politiką Baltarusijos atžvilgiu, kuri veda mus į aklavietę. Konservatorių partijos ir URM vadovas G. Landsbergis gali padaryti pirmą žingsnį pripažindamas padarytas klaidas, o gal ir atsiprašyti Baltarusijos tautą už per daug aktyvų kėsinimąsi į jų vidaus politiką. Jei ir toliau laikysimės tokios politikos, vargu, ar turėsime ateityje laisvą ir nepriklausomą valstybę“.

Šeimos, išskirtos sienomis, neturi kentėti dėl nedraugiškos politikos kaimynų atžvilgiu

R. Tamašunienė, kreipdamasi į cetrinę valdžią, nurodė, kad jei jau valstybės vadovai pasirenka tokią politiką ir retoriką Baltarusijos atžvilgiu, pasekmės neturi nugulti į Vilniaus ir Šalčininkų rajonus, kuriuos su Baltarusija jungia visai kiti santykiai, kurioje jie turi giminių, artimųjų.