„Įstatymo priėmimo procese įžvelgiu daug trūkumų. Į įstatymo rengimą nebuvo įtraukti visuomenės atstovai, kompetentingos institucijos, paveldosaugos ekspertai. Seime jis buvo svarstomas skubos tvarka, tokiu būdu dar labiau apribojus galimybes suinteresuotiems asmenims ir institucijoms pateikti savo nuomones ir vertinimus. Istorinė atmintis – neatsiejama kultūros dalis, tai yra nacionalinė Tautos vertybė. Todėl tiek Seimo, tiek kitų institucijų sprendimai negali būti priimami vienašališkai primetant istorinės atminties įprasminimo formas ir būdus“, – teigė šalies vadovas.
Nors ir matydamas trūkumų, šalies vadovas vertina esamą politinį kontekstą, o jo sprendimą pasirašyti įstatymą padiktavo siekis nesileisti į politines intrigas, kurių netrūksta priešrinkiminiu laikotarpiu, ir to dar labiau neskatinti.
Prezidentas pabrėžė, kad teisėkūros procesai privalo būti skaidrūs ir nuoseklūs, derinami, išsamiai išnagrinėti ir įvertinti ekspertų bei visuomenės grupių, o nagrinėjimas skubos tvarka turi nesumenkinti ir nepolitizuoti kultūros ir kitų nacionalinių vertybių svarbos.
G. Nausėda: R. Šimašius sukėlė smėlio audrą pačiame sostinės centre
Prezidentas taip pat atkreipia dėmesį, kad skirtingos politinės ir pažiūrų grupės stengėsi aikštę užpildyti turiniu kiekviena pagal savo suvokimą ir įsivaizdavimą.
„Reikia pripažinti, kad pastaruosius dvidešimt metų Lukiškių aikštė buvo tiesiog tuščias laukas tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, todėl skirtingos politinės ir pažiūrų grupės stengėsi jį užpildyti turiniu kiekviena pagal savo suvokimą ir įsivaizdavimą. Kol Seimo rinkimų išvakarėse Vilniaus meras nesugalvojo perimti iniciatyvos ir sukėlė smėlio audrą pačiame sostinės centre. Tuomet veiksmą jau lydėjo Seimo atoveiksmis, įgijęs specialaus įstatymo dėl Lukiškių aikštės pavidalą“, – savo feisbuko paskyroje teigė G. Nausėda.
G. Nausėda taip pat negailėjo kritikos ir Seimo inicijuotam įstatymui
„Pirmiausia nedemonizuočiau paties įstatymo. Šis įstatymas nepasako beveik nieko naujo, palyginti su 1999 m. Seimo nutarimu „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, išskyrus įnešamą Vyčio simbolį. Čia iš karto galima paskęsti scholastiniuose ginčuose, ar įstatymo 3 straipsnyje minimas monumentas Vytis jau nėra įgyvendintas Lukiškių aikštės vėliavoje (tiesa, tarptautinių žodžių žodyne teigiama, kad monumentas yra materialus postamentas, paminklas), ar pagal istorinę tradiciją Vytis apskritai gali egzistuoti 3D, o ne 2D formatu? Vis dėlto šiuo, kad ir netobulu, įstatymu bent jau retoriniu lygiu mėginama formuluoti kažkokią politinę valią Lukiškių aikštės klausimu“, – savo feisbuko paskyroje rašė prezidentas.
Anot jo, įstatymo vetavimas reikštų, kad ši reprezentacinė aikštė toliau išgyvens politines kovas.
„Reprezentacinė aikštė toliau transformuosis į sluoksniuotą pyragą, kuriame bus truputį smėlio, truputį vandens, truputį ugnies, truputį istorinės atminties, šiek tiek geros moralės, šiek tiek – blogos, o galiausiai – nieko. Gal to sąmoningai siekiama? Dabar apie vietą paplūdimiui. Kuomet rėmėjai ir oponentai iškloja visus savo argumentus ir supranti, kad kovos nugalėtojus išaiškinti galėtų nebent fotofinišas, stengiesi pažvelgti į šį veiksmą iš tolesnės perspektyvos. Mėginu įsivaizduoti, ar galėjo Vilniaus meras R. Šimašius papilti smėlio prie sinagogos, žydų kančios atminimo vietos, ar Vilniaus sporto rūmų? Juk praėjo daug laiko, švęskime gyvenimą! Bet ne, juk neišpylė, o ir ar būtų išdrįsęs? Turime ko pasimokyti iš žydų bendruomenės. Jos reakcija tokiais atvejais būtų lengvai nuspėjama ir griežta. Tad kodėl ir kitos bendruomenės nesugeba vieningai ištarti: „gana yra gana“?“, – sako prezidentas.
Prezidentas atkreipia dėmesį, kad centrinės valdžios ir savivaldybių ginčuose paprastai stengiasi palaikyti silpnesniąją pusę, tam skirtos ir kai kurios jo įstatymų iniciatyvos.
„Šį kartą teko pasirinkti įstatymo leidėjo pusę, įvedant savotišką tiesioginį valdymą Lukiškių aikštės lopinėlyje. Teisiniu ir politiniu požiūriu toli gražu ne pavyzdinis aktas, tačiau išprovokuotas „performanso“, kuriam buvo pasirinkta b ū t e n t ši vieta. Nes kitos vietos netiko... Ir vietoj pabaigos. Trečiadienį apsilankiau Lukiškių aikštėje, norėdamas viską pamatyti iš arti, kalbėjau su ten buvusiais žmonėmis. Aikštės lankytojams idėja patiko patogumu ir laisvumu, tačiau ir jie pripažino, kad Vilniuje jai yra daug tinkamesnių vietų“, – sakė prezidentas.
