Už išvadas po pateikimo Seime balsavo 56 parlamentarai, prieš – 25, susilaikė – 9.

„Netvarus bankų finansavimo modelis, dviguba priklausomybė nuo išorės, ypač trumpo finansavimo, kai trumpalaikiais terminais buvo skolinami pinigai motininiams bankams, kai antriniai bankai patys trumpam laikotarpiui finansuodavosi, skolindavosi tarptautinėse rinkose. Tai buvo esminis krizės elementas, kuris sukėlė tuos procesus, kuriuos pagilino ir fiskaliniai veiksmai tam tikri, ne visai atsakingi prieškriziniais metais, skolinimosi sąlygos ir panašiai“, – Seime sakė vienas išvadų autorių, buvęs BFK pirmininkas Stasys Jakeliūnas.

„Bankų priežiūra taip pat buvo nepakankama, nors formaliai atitiko tuo metu dominavusią tarptautinę praktiką, tačiau akivaizdu, kad to neužteko“, – tęsė jis.

Buvęs komiteto pirmininkas rekomendavo galvoti apie valstybinio banko steigimą.

„Smagu, kad ir Lietuvos Respublikos prezidentas, turėdamas darbo ir komerciniame banke, mato, kad reikia valstybinio tinkamai valdomo ir prižiūrimo komercinio ar plėtros banko, į ką ypač krizės metu galima atsiremti ir stabilizuoti ekonomiką, užtikrinti kreditavimo srautą tvariems verslams, ko komerciniai bankai dažnai bijo“, – sakė S. Jakeliūnas.

Išvadose teigiama, kad Lietuvos bankas sąmoningai ar nesąmoningai sudarė galimybes bankams perkelti daugelį rizikų kitiems, dažniausiai neprofesionaliems rinkos dalyviams, o nevaržydamas pigaus, spekuliatyvaus ir perteklinio finansavimo iš patronuojančių bankų, jis toleravo netolygias vietos bankų konkurencijos sąlygas.

Rašoma, kad, nepaisydamas besiformuojančių nekilnojamojo turto burbulų, ekonominių disbalansų ir iškraipomos ūkio struktūros, Lietuvos bankas toleravo agresyvią ir riziką ignoruojančią Skandinavijos bankų konkurencinę kovą dėl rinkos dalies ir leido šiems bankams visiškai perimti pinigų politikos kontrolę.

Tyrimo išvadose taip pat pabrėžiama, kad Baltijos šalių bankų sistemos ir ekonomikos buvo struktūriškai pažeidžiamos dėl dvigubos priklausomybės nuo išorės finansavimo (šalies bankai – nuo patronuojančių bankų, o šie – nuo tarptautinių rinkų). Trys Baltijos šalys išsiskyrė didžiausia priklausomybe, o šių šalių kredito rinkose dominavo vienos šalies – Švedijos – bankai. Todėl, kaip teigiama išvadose, išskirtinai gili krizė Lietuvoje – pirmiausia Švedijos bankų ir jų patronuojamųjų bankų, taip pat ir Lietuvos bei Švedijos priežiūros institucijų atsakomybė.

Rekomendacijose BFK siūlo Vyriausybei svarstyti galimybę įkurti nepriklausomą nuo centrinio banko finansinių paslaugų ir vartotojų teisių priežiūros instituciją, visapusiškai nagrinėti galimybę mažinti leistiną bankų rinkos koncentracijos lygį.

Krizės tyrėjai siūlo atlikti galimybių studiją dėl komerciniais pagrindais veikiančio valstybinio banko, kuris būtų orientuotas į bazinių finansinių paslaugų paketą, gyventojų, verslo, valdžios sektoriaus kreditavimo ir kitų finansinių paslaugų suteikimą.

Krizės tyrimą kritikuoja opozicija, o Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas yra sakęs, kad taip užsiimama „finansine archeologija“.