1976 m. Lenkų nepriklausomybės santalka (Polskie Porozumienie Niepodległościowe, PPN) paskelbė programą, kurioje politika kaimyninių valstybių rytuose atžvilgiu rėmėsi Paryžiuje leidžiamos „Kultūros" rekomendacijomis. Nuo 1977 m. didelės svarbos Lenkijos rytinių kaimynų klausimams suteikė Darbininkų gynimo komitetas (Komitet Obrony Robotników, KOR). Negalima neįvertinti Lietuvoje tuo metu priimamų Lenkijos radijo ir televizijos programų vaidmens. Tai buvo nepriklausomos informacijos šaltinis apie Lenkijoje ir visame pasaulyje vykstančias permainas bei, visų pirma, „Solidarumo" judėjimą.

1980-siais tiek Lenkijos opozicionieriai, tiek kai kurie Romos katalikų vyskupai ir kunigai, kaip antai vyskupas Karol'is Wojtyła (vėliau tapęs popiežiumi Jonu Pauliumi II), viešino lenkų bendros atsakomybės už buvusius konfliktus rytuose idėjas bei minėjo poreikį pasiekti santarvę su rytų kaimynais. 1972 m. kunigas Jan'as Zieja į lietuvius, baltarusius ir ukrainiečius kreipėsi žodžiais: „Atleidžiame ir prašome atleisti".

1980 ir 1981-siais masiniu visuomeniniu-politiniu judėjimu tapęs „Solidarumas" palaikė „Kultūros" programą ir viešino mintis, kad Lenkijos opozicija ir visuomenė turi daug bendro su rytinių kaimynų opozicija. Tos idėjos buvo atspindėtos 1981 m. „Solidarumo" suvažiavimo nutarime „Kreipimasis į Rytų Europos darbininkus", kuriuo buvo kreipiamasi į komunistų stovyklos tautas.

„Solidarumo" judėjimas turėjo netiesioginės, bet, neginčytinai, labai svarios įtakos lietuvių pozicijai Lenkijos ir lenkų atžvilgiu (pvz., „Solidarumo" pirmininkui L. Wałęsa'i skirtas Lietuvos katalikų opozicijos „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos" aplinkos raštas [1980].)

Karinė padėtis kuriam laikui pristabdė šį procesą, tačiau negalima nepastebėti, kad įvykiai Lenkijoje įtakojo lietuvių opozicionierių (o vėliau ir Lietuvos visuomenės) mąstymą ir tikėjimą savarankišku tautos ateities kūrimu (plg. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įsteigimą ir veiklą [1988].) 1981 m. gruodį Lenkijoje įvedus karinę padėtį, daugelyje opozicijos leistų publikacijų buvo keliami santykių su Lietuva, Baltarusija, Ukraina klausimai (pvz., „Spotkania", „Obóz", „Międzymorze", „Nowa Koalicja"). Pogrindyje veikiančios organizacijos inicijavo dialogą su lietuvių ir ukrainiečių opozicionieriais bei emigrantais, pradedamos nuo savitarpio sienų pripažinimo svarbos.

1981 m. Krokuvoje išleidžiama publikacija „Lithuania", kurioje atsigręžiama į Lenkijos kaimynus šiaurės rytuose; 1985 m. kartu su Lietuvos mokslo ir kultūros aplinkų atstovais minimos Krėvos unijos 600-sios metinės, o 1987 m. - Lietuvos krikšto metinės. 1989 m. pabaigoje 1990 m. pradžioje Lenkijos spaudoje pasirodo Lenkijos-Lietuvos dialogui svarbūs tekstai: Atviras laiškas lietuviams ir Atviras laiškas lenkams. („Gazeta Wyborcza", 1989), pakartotinai leidžiamas bendras T.Venclovos ir Č.Milošo „Dialogas apie Vilnių", „Znak'o" publikacija apie Lietuvą po 1991 m. kovo 11 d. bei aukščiau minėta „Lithuania".

1989 m. siekiai sukurti gerus kaimynystės santykius su rytų valstybėmis tapo gerai apmąstyta opozicijos daugumos pažiūra. „Kultūros" programa, pogrindžio publikacijos ir „Solidarumas" padėjo pasiekti susitarimą Lenkijoje ir remti rytų kaimynų nepriklausomybę. Devintajame dešimtmetyje naujoji idėja tapo politine norma.

1990-1991 m. santykiuose tarp Lenkijos ir Lietuvos dedami nauji pamatai ateities geros kaimynystės politikai bei vietai naujoje geopolitinėje realybėje užtikrinti. Didelių iššūkių kėlė nepriklausomybės judėjimo veikla, cenzūros panaikinimas (kas galų gale leido kalbėti apie tabu klausimus santykiuose tarp Lenkijos ir Lietuvos) ir savotiškas „prisimintų nuoskaudų proveržis".

Lietuva nebuvo laikoma Tarybų Sąjungos de jure inkorporuota šalimi. 1990 m. kovo 11 d. LTSR Aukščiausioji Taryba formaliai skelbia Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Atsižvelgdama į tarptautinės teisės nuostatas, Lenkija, kaip ir kitos valstybės (pvz., JAV), negalėjo formaliai pripažinti Lietuvos valstybės. Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministras K.Skubiszewski's laikėsi nuomonės, kad Lietuvos reikalavimai turi būti patenkinti pagal tarptautinės teisės normas ir nuosekliai deklaravo, kad Lenkija neturi jokių teritorinių priekaištų nei Lietuvai, nei kitoms rytų kaimynėms. Nepaisant formalaus Lietuvos pripažinimo stokos, Lenkijos Parlamentas priima pareiškimą, kuriuo patvirtinamas prieškario Lietuvos valstybės vientisumas ir nepriklausomybė. Toliau plėtojami kontaktai įvairiose plotmėse. 1990 m. kovo 27 d. Pilietinio parlamentinio klubo (OKP) delegacijos vadovas B.Geremek'as ir Sąjūdžio deputatų klubo pirmininkas V.Čepaitis pasirašė aukščiau minėtą bendrąjį pranešimą, patvirtinantį, kad Lenkijos-Lietuvos siena laikoma galutine. Viena svarbiausių dvišaliuose santykiuose buvo įvardyta tautinių mažumų problema. 1990 m. lapkričio 26 d. Lietuvos prašymu Lenkijos URM Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai pateikė didelės apimties „Aide memoire - dėl lenkų mažumos poreikių Lietuvos Respublikoje". Šiame dokumente Lenkijos pusė reikalavo užtikrinti teises lenkų mažumai, kaip antai teisę išlaikyti tautinę, kultūrinę, kalbos tapatybę, teisę mokytis gimtąja kalba. Tuo pat metu, Lenkijos pusė šiame dokumente deklaravo palaikanti Lietuvos unitarinės valstybės sąvoką ir pareiškė neremsianti siekių sukurti lenkų politinę autonomiją Vilniaus krašte. 1990 m. rudenį Lenkijoje lankėsi viceministro Petro Liuberto vadovaujama Lietuvos URM delegacija. Buvo diskutuojama lenkų mažumos Lietuvoje padėties klausimais. 1990 m. birželį, dar prieš diplomatinių santykių atnaujinimą, savo pirmojo į Lenkiją atvyko nepriklausomos Lietuvos Ministrė Pirmininkė Kazimiera Prunskienė.

Net tuomet, kai Lietuvos parlamento rūmai rengėsi gintis nuo sovietų tankų, juose lankėsi Lenkijos Pilietinio parlamentinio klubo (OKP) narių delegacija. Būtent Vilniuje „Gazeta Wyborcza" vyriausiasis redaktorius Adam'as Michnik'as šaukė „Tegyvuoja laisva Lietuva!", o Jacek'as Kuroń'is ten pat pareiškė, kad liks Lietuvos parlamente tiek, kiek būtina. Neformaliai diplomatijai buvo naudojamasi ir asmeniniais ryšiais. Šioje srityje ypač pasižymėjo Varšuvos Rytų studijų centro direktorius Marek'as Karp'as, kuris asmeniškai bendravo su daugeliu Lietuvos politiku.

Po 1991 m. sausio 13 d. įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto, kada sovietų karinės pajėgos tyčia nužudė 13 žmonių, Lenkijos valstybė pasmerkė jėgos panaudojimą ir parėmė Lietuvos nepriklausomybę. Prie TSRS ambasados Varšuvoje kelias dienas nepertraukiamai vyko manifestacijos paramai ir užuojautai už nepriklausomybę kovojančiai lietuvių tautai pareikšti, buvo renkami pinigai Lietuvai padėti. Lenkijos Seimas ir Senatas priima bendrą deklaraciją, kurioje Lietuva ir Lenkija gretinamos istorinėje perspektyvoje. Lenkijos vyriausybė atšaukė iš Maskvos savo ambasadorių ir reikalavo sušaukti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos konferenciją sovietų puolimo klausimui aptarti bei pakvietė Lietuvos atstovus į savo delegacijos sudėtį. Pagal 1991 m. vasario mėnesį atliktų tyrimų duomenis, 90 proc. Lenkijos piliečių pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę. Visoje šalyje lenkai rinko vaistus ir maisto produktus, kurie sunkvežimiais buvo vežami į Vilnių.

Kai 1991 m. sausį Lietuvos nepriklausomybei kilo didžiausia grėsmė, Lietuvos URM atstovai (Ministras Algirdas Saudargas) atvyko į Lenkiją su įgaliojimais įsteigti Lietuvos vyriausybę tremtyje tuo atveju, jei Lietuvos vyriausybė negalėtų įprastai funkcionuoti Vilniuje. Užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas tuomet dirbo „Zajazd Napoleoński" viešbutyje netoli Varšuvos. Taip buvo įgyvendintas Lietuvos parlamento įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės emigracijoje". 1991 m. vasarį į Varšuvą atvyksta Lietuvos URM Rytų ir Vidurio Europos šalių skyriaus vadovas Edvardas Borisovas, kuris įsteigė Lietuvos URM Informacijos biurą Varšuvoje, Ujazdowskie al. 13. 1991 m. rugsėjo 5 dieną biuras buvo performuotas į ambasadą, kuriuos laikinuoju vadovu, o vėliau ambasadoriumi tapo Dainius Junevičius.

1991 m. rugpjūčio 26 d. (žlugus Janajevo pučui Maskvoje) Ministras Pirmininkas Jan'as Krzysztof'as Bielecki's savo raštu praneša Lietuvos Ministrui Pirmininkui Gediminui Vagnoriui, kad Lenkijos Respublikos Ministrų Tarybos Prezidiumas priėmė sprendimą dėl pasirengimo užmegzti normalius tarpvalstybinius santykius su Lietuvos Respublika. Oficialus bendradarbiavimas tarp Lenkijos ir Lietuvos buvo pakartotinai inicijuotas Lenkijos Užsienio reikalų ministro Krzysztof'o Skubiszewski'o vizito Vilniuje 1992 m. sausio 12-14 d. metu. Vizito metu buvo pasirašyta „Deklaracija dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo tarp Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos" ir Konsulinė konvencija. Tai suteikė galimybę pradėti derybas dėl Draugiškų santykių sutarties tarp abiejų šalių. Iki Sutarties pasirašymo 1994 m. balandžio 26 d., t.y. per du metus Deklaracija buvo vienintelis Lenkijos-Lietuvos politinius santykius reglamentuojantis dvišalis dokumentas.

Nepaisydami Lenkijos politinės paramos, atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos aukščiausios valdžios atstovai nuolat minėdavo lenkišką nacionalizmą ar netgi Lenkijos invazijos galimybę. Lietuvos politikai reikalaudavo iš Lenkijos ne tik geros valios aktų, bet ir praeities klaidų ištaisymo, pvz., 1992 ir 1993 metais Lietuva reikalaudavo atsiprašyti už Vilniaus „okupaciją" 1920 metais. Savo ruožtu Lenkijos reikalavimai suteikti politinių teisių tautinėms mažumoms Lietuvoje buvo vertinami kaip kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus.

Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį 1994 m. balandžio 26 d. Vilniuje pasirašė tuometiniai Prezidentai Lech'as Wałęsa ir Algirdas Brazauskas. Sutartis sureguliavo ir užtikrino lenkų tautinės mažumos teises Lietuvoje. Nuo 1994 m. pavasario suaktyvėjo ir karinis bendradarbiavimas. Po Sutarties pasirašymo ir ratifikavimo Lenkijos-Lietuvos santykiai įžengė į neginčytinai naują etapą.

Janusz Skolimowski
Lenkijos Respublikos ambasadorius