Gerbiamas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke,
Szanowny Panie Marszałku Senatu Rzeczypospolitej Polskiej,
Szanowny Panie Senatorze,
Dear Ambassadors,
Gerbiamieji Seimo nariai,
Balandžio 26 d. sukanka 25 metai nuo Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties pasirašymo. Ką reiškia šis dokumentas abiem valstybėms ir jų piliečiams, tarptautinei bendruomenei, tautinėms mažumoms?
Istorijos tėkmėje, Lietuvos ir Lenkijos santykiuose buvo ne viena sutartis, ne vienas susitarimas, kuris bent formaliai įteisindavo pozityvius santykius, stabdė nesutarimus, kūrė sąlygas draugiškam bendradarbiavimui. Dauguma jų apėmė LDK laikus, pagimdė Abiejų Tautų Respubliką, gyvavusią daugiau nei du šimtmečius ir davusią Europai pirmąją rašytinę Konstituciją. Kaip akcentuojama dvišalės sutarties preambulėje abi tautos prisimena „bendrą istoriją bei ilgaamžį lietuvių ir lenkų artumą, gerus ir blogus mūsų valstybių istorijos puslapius, kurie turi pasitarnauti tarpusavio supratimo įtvirtinimui tarp lietuvių ir lenkų tautų besivienijančioje demokratinėje Europoje“.
Praėjusio amžiaus 90-ųjų metų įvykiai, Europos tautoms vaduojantis iš sovietinio jungo, vėl supynė lietuvių ir lenkų tautų likimus. Atkūrusios laisvę ir suverenitetą abi Tautos lipdė santykius naujoje realybėje. Laisvos ir suverenios valstybės pasirašydamos sutartį pareiškė ryžtą bendradarbiauti dvišaliuose santykiuose ir tarptautinėse organizacijose bei institucijose.
Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties nuostatos ir prieš 25 metus, ir šiandien vertinamos kaip pažanga tolesniems abiejų valstybių tarpusavio politiniams, ekonominiams ryšiams, saugumui, savitarpio pagalbai ir paramai regione bei tarptautinėje politinėje arenoje.
Lietuvos ir Lenkijos sutartyje neatsitiktinai daug dėmesio skirta tautinėms mažumoms: „nuo amžių abiejų valstybių teritorijose gyvenantys lietuviai ir lenkai įnešė ir įneša nekintančias vertybes į abiejų tautų ir valstybių kultūrą bei yra įdėję esminį indėlį į Europos kultūros vystymą“. Taip pat ši Sutartis (kaip, beje, ir kitos dvi Lietuvos dvišalės sutarys su Ukraina ir su Baltarusija) iš esmės įtvirtina ir plėtoja tautinių mažumų teisių apsaugą. Šiuo metu Lietuvoje tai vienintelis galiojantis teisės aktas, kuriuo susitariančiosios Šalys labai konkrečiai įsipareigoja paisyti lenkų ir lietuvių tautinių mažumų teisių apsaugos nuostatų, principų ir standartų, apibrėžtų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, tarptautiniuose žmogaus teisių paktuose, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos dokumentuose, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos, Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijose. Taigi tautinėms mažumoms abi valstybės įsipareigojo garantuoti tarptautinius standartus atitinkančias teises. Tačiau sutarties įgyvendinimas ne visuomet realizuojamas perkeliant deklaratyvias nuostatas į nacionalinės teisės aktus.
Ne pirmas ir šis iškilmingas sutarties metinių minėjimas, ir tai ne tik proga draugiškai paspausti rankas, išsakyti sveikinimo žodžius, pasidalyti refleksijoms, bet aktualizuoti turinį. Norėtųsi ne fasadinių deklaracijų, o konstruktyvių sprendimų. Be jokios abejonės visi sutarties straipsniai ir įsipareigojimai svarbūs: ir saugumo, ir energetikos, ir ekonominių, kultūrinių ryšių plėtojimo, yra nemažai teigiamų bendradarbiavimo efektų ir bendrų pasiekimų, kuo visi džiaugiamės ir didžiuojamės. Bet sutarties viduriukas kaip užburtas, 13–17 straipsnių įgyvendinimas nuolat „nukišamas“ į politinės darbotvarkės paraštes, iš saldžių pažadų dažnai lieka nevisai malonus poskonis.
2010 m. nepratęstas Tautinių mažumų įstatymo galiojimas, palikus pažadą parengti ir priimti naują, pažangesnį, atitinkantį laiko dvasią, tačiau šaunu, kad pamirštame pinigines baudas už dvikalbes gatvių pavadinimų lenteles.
Tais pačiais 2010 m. atmestas asmenvardžių rašymo įstatymas ir paliktas vienintelis kelias teismo sprendimu įpareigoti valstybines institucijas įrašyti originalią pavardę asmens dokumentuose. Nuo 2015 metų piliečiai laimi teismo procesus, bet ar tai civilizuotas būdas versti piliečius teistis su valstybinėmis institucijomis, o pastarosioms pripažinti, kad pažeidžiami galiojantys tarptautinės teisės aktai ir įrašyti asmens tapatybės dokumentuose vardus ir pavardes originaliai.
Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties 13 straipsnio 2 dalis iš esmės laiduoja tautinių mažumų atstovams teisę mokytis gimtąja kalba, teisę į valstybės paramą ugdyti tautinę kultūrą ir švietimą. Tačiau neretai reformos, naujos įstatymų pataisos, įgyvendinamieji įstatymų aktai priimami neįvertinant, kaip jie gali paliesti tautinių mažumų švietimo įstaigas, pritrūksta dialogo su tautinių mažumų bendruomenėmis, kas pablogina arba apsunkina tautinių mažumų mokyklų bendruomenių gyvenimą tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Tai ir klasių komplektavimas, ir aprūpinimas vadovėliais, tinklo pertvarka ir kitos problemos. Neliko valstybinių egzaminų sąraše lenkų gimtosios kalbos egzamino, tik galimybė rinktis mokyklinį egzaminą. Ir čia reikia pabrėžti visi lenkų mokyklų abiturientai pasirenka laikyti mokyklinį gimtosios kalbos egzaminą ir tuo būdu įprasmina 12-os metų ugdymąsi gimtąja kalba, įsivertina savo gimtosios kalbos kalbines kompetencijas bei literatūros žinias. Deja, egzaminas niekaip nelemia abiturientų bendrojo konkursinio balo renkantis aukštojo mokslo studijas.
Suvienodintas valstybinės kalbos egzaminas be pereinamojo – išlyginamojo laikotarpio, tai kitas teisėtų tautinių mažumų mokinių lūkesčių ir vienodo starto pretenduojant įstoti į aukštąsias mokyklas nepaisymas.
Traktato 15 straipsnis užtikrina, kad abi šalys vadovausis tarptautiniais standartais, nesiims veiksmų, kurie sukeltų tautinius pokyčius teritorijose, kuriose gyvena tautinės mažumos. Tačiau realybėje situacija susiklostė kiek kitaip, ypač kalbant apie nuosavybės teise priklausančių žemių restitucijos procesus Lietuvoje ir žemių kilnojimo klausimus.
Nepaneigiant nei šiandieninio įvykio, nei pačios sutarties svarbos, teigiamai vertinant paskutinių metų santykių atšilimą reikėtų pabrėžti, kad tikrasis strateginių partnerių santykių brandos matas yra gebėjimas spręsti vadinamuosius „sudėtinguosius“ klausimus, kurie reikalauja politinės valios, abipusio atvirumo ir pasitikėjimo. Jei strateginiai partneriai, nepaisant daugelio konsultacijų, susitikimų įvairiais formatais per ketvirtį amžiaus neranda sutarimo dėl nesprendžiamų, bet aktualumo neprarandančių problemų, darytina išvada, kad abipusiuose santykiuose vis dar liko neišdiskutuotų baimių, nuogąstavimų, istorinių nuoskaudų ar trūksta bendros vizijos, ateities matymo bendradarbiavimo santykiuose. Pacta sunt servanda – sutarčių privalu laikytis, tik tuomet jos turi prasmę, kelia abipusį pasitikėjimą duotu žodžiu, įpareigoja abi šalis plėtoti demokratinėmis vertybėmis ir geranoriškumu grįstus dvišalius santykius.
Reziumuojant, norisi tikėti, kad 25-osios sutarties metinės, šio fundamentalaus abiejų valstybių bendradarbiavimo, draugiškų santykių, bendrų prioritetų ir siekiamybių pasirašymo iškilmės taps ne tik atšilusių ar naujai perkrautų santykių etapu ateinantiems penkeriems metams, bet sumažins ketvirtį amžiaus „sprendžiamų“ problemų bagažą.
Šiandien Lietuva ir Lenkija yra NATO narės, ES narės, abi šalys vaidina svarbų vaidmenį Europos politiniuose procesuose, todėl būtina plėsti abiejų šalių bendradarbiavimą įvairiausiose srityse, tarptautinėse organizacijose ir institucijose, telktis bendriems tikslams, stiprinti atsparumą nuo dabar kylančių grėsmių tiek abiem šalims, tiek visai Europai.
Gerbiamieji, prieš 25 metus įvykęs lūžio momentas tolesniuose abiejų valstybių tarpusavio santykiuose, bendra praeitis, bendra patirtis ir šių tautų mažumos abipus valstybių sienos – tai kapitalas, kuris turi būti investuojamas abiejų valstybių sėkmei, nes mums visiems rūpi šių valstybių sėkmė, stiprybė ir saugi ateitis.
pagal lrs.lt
