Tarp vieno iš buvusių „Snoro“ savininkų – Vladimiro Antonovo – interesų – žiniasklaida. Latvijoje per savo antrines įmones jis valdė dienraštį „Telegraf“, radijo stotį, buvo kalbama, kad V. Antonovas Latvijoje dar planavo įsigyti verslo laikraštį „Biznes&Baltija“, taip pat dienraštį „Čas“.
Rusijoje Vladimiras Antonovas minimas tarp žurnalo „Odnako“ leidėjų. Šio žurnalo vyriausiasis redaktorius, buvęs ir TV laidos vedėju, Michailas Leontjevas 2008-aisiais siūlė šaudyti į daugumą Baltijos šalių gyventojų, nes jie – nacistai, o į Rygą pasiųsti rusų tankus.
Nors Visuomenės informavimo įstatymas Lietuvoje draudžia valstybės institucijoms, politinėms partijoms, bankams būti žiniasklaidos priemonių savininkais, 2009 metais 34 procentus „Lietuvos ryto“ akcijų įsigijo antrinė „Snoro“ banko bendrovė.
Įstatymas nebuvo pažeistas tik formaliai. Jau tada Seime buvo įregistruotos Visuomenės įstatymo pataisos draudžiančios tokius pirkimus, tačiau jos buvo atmestos.
Po „Snoro“ nacionalizavimo Seime vėl įregistruotos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, kurios nustatytų, kad ne tik bankai, bet ir jų įsteigtos ar tiesiogiai valdomos įmonės negalėtų būti viešosios informacijos rengėjais ir jų dalyviais.
Ir prieš dvejus metus, ir dabar jas teikė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas. Su juo apie įstatymo pataisas LTV laidoje „Savaitė“ kalbėjosi Nemira Pumprickaitė.
Kam Jūsų teikiama Visuomenės informavimo priemonių įstatymo pataisa neleistų įsigyti žiniasklaidos priemonių?
Pirmiausia, ji yra orientuota į bankų valdomas kompanijas, antrines įmones, ten, kur įdėtas bankų kapitalas. Kadangi visada yra pavojus, kad žiniasklaidos priemonė gali būti panaudota banko interesams, t. y., arba nuslepiant informaciją, arba pateikiant klaidinančią informaciją. Ir pataisa galėtų tam užkirsti kelią.
Bet aš tikrai neneigsiu, kad yra ir kitų apėjimo būdų. Bet apie juos, ko gero, būtų kita kalba. Nes, be abejonės, patys bankininkai gali steigti savo kompanijas, ir patys savus pinigus investuoti į žiniasklaidos priemones. Kiekvienas savo atsakomybe gali eiti į šitą žiniasklaidos rinką, kuri tikrai nėra pati pelningiausia.
Kitaip sakant, net jeigu šita Visuomenės informavimo įstatymo pataisa bus priimta, mes negalime būti apdrausti, kad banko žmonės neįsigys žiniasklaidos priemonių?
Žinoma, čia nėra absoliučių garantijų.
2009 metais teikta pataisa ir dabartinė – ar jos kuo nors skiriasi?
Tada buvo kalba ir apie partijas, valstybės įstaigas, ir apie bankus. Šiuo atveju aš apsiribojau tik bankais.
Vadinasi, kitose srityse grėsmės nebelieka?
Pastarieji keli metai parodė, kad vis dėlto ten yra gerokai mažesnė grėsmė negu finansinės institucijos tiesiogiai valdoma žiniasklaidos priemonė.
Teikėte šitą pataisą 2009 metais, dabar praėjo du metai, o Seimas tai tas pats. Manote, kad dabar pavyks priimti pataisą?
Iš tikrųjų, kaip rodo pavyzdžiai, ir dėl partijų finansavimo taip pat, kas buvo teikiama prieš porą metų, buvo atmesta, o dabar priimta. Laikas rodo, kad kai kurie siūlymai tam laikui ne visada būna suprantami ir priimtini, bet prabėgus laikui, kaip parodo praktika, tą reikėjo daryti... Tai, aš manyčiau, gali būti priimta.
Tarkim Seimas pavasario sesijoje priima tokio įstatymo pataisą ir nei bankai, nei jų antrinės įmonės negali turėti žiniasklaidos priemonių. Bet visiems kyla klausimas, kaip tada būti su „Ūkio banko“ grupe, kuri jau valdo žiniasklaidos priemones. Įstatymas atgaline data negalioja. Ką daryti? Atimti?
Na, pirmiausia, aš manau, kad nesenas pavyzdys dėl „Snoro“ parodė, kaip būna, kai bankas užsiima ne finansinei institucijai būdinga veikla. Aš jau nekalbu apie pinigų plovimą, finansų „išvedimą“ į ofšorus.
Bet kai užsiima tuo, kas neatneša greito pelno, kas gal apskritai neatneša pelno, o tik nuostolius – ir ne tik bankui, bet ir indėlininkams, kreditoriams, tai tokių veiklų atsisakymas bankui būna tik į naudą.
Gerai, bet kaip Jūs vis dėlto priversite „Ūkio banko“ vadovą atsisakyti jau turimų žiniasklaidos priemonių?
Aš manau, kad kai daromi finansiniai patikrinimai, kai bankui nurodomi jo veiklos trūkumai, Lietuvos bankas turi galimybių nurodyti tas veiklas, kurios nėra pelningos ir nėra naudingos.
Bet vis tiek aš atsakymo iš Jūsų negavau. Jūs sakot, kad gali, kad ta veikla bankui nenaudinga, net kitąkart nuostolinga, bet šiuo metu jis yra savininkas ir, tarkim, kad jis galvoja, jog jam tai yra naudinga.
Džiaugiuosi su juo kartu, bet finansininkas turi užsiiminėti finansiniais reikalais, o žiniasklaidos priemonės savininkas, kuris išmano žiniasklaidos rinką, turi imti kreditą, jeigu reikia apyvartinių lėšų ir iš to reikia daryti verslą. Tai yra verslo rūšis, kuri kredituojama gali būti, kaip bet kuri kita verslo rūšis.
Jeigu aš Jūs teisingai suprantu, tai nėra tokio mechanizmo, kaip jį priversti atsisakyti?
Be abejo, kad nėra. Įstatymai atgalios negalioja.
Ta pačia proga noriu Jūsų paklausti – ar Jūs matote kokių nors klaidų, kurias padarė Vyriausybė, nacionalizuodama „Snoro“ banką ir po to, kai buvo paskelbtas bankrotas?
Pirmiausia, aš turiu pasakyti, kad kai kalbama apie klaidas, tai reikia žiūrėti į tai, kas pasiekta. Juk paskelbus ataskaitą, išaiškėjo, kad nėra ne milijardo litų, o milijardo eurų, bet dar yra daugiau kaip milijardas eurų kito turto.
Ar būtų klaida laukti mėnesį, kol bankas pateiks paaiškinimus, ir tada neliktų ir to paskutinio milijardo eurų, iš kurio nebūtų galima grąžinti indėlių? Va čia būtų klaida.
Tai Jūs manote, kad kitos išeities, kuri buvo pasirinkta, nebuvo. Tai buvo geriausias variantas, to reikėjo imtis kuo skubiau ir Vyriausybė tą padarė?
Žinot, jeigu yra matoma, kad daromas nusikaltimas, laukimas būtų ypatingai klaidingas ir nuostolingas. Jau nekalbu apie tai, kad Vyriausybė prisiėmė sau atsakomybę.
Kita vertus, nepamirškim, kad toks sprendimas nulėmė tai, jog nebuvo iš Lietuvos „išvesta“ dar didesnė pinigų suma. Antraip visi iš viso galėjo likti prie suskilusios geldos.
Nemira Pumprickaitė
LTV „Savaitė“
www.lvcom.eu
