L24: Pusantrų metų, nuo 2013 metų sausio iki 2014 metų rugpjūčio, buvote Lietuvos lenkų rinkimų akcijos deleguota Švietimo ir mokslo viceministrė. Šiuo metu esate Vilniaus miesto tarybos narė, aktyviai siekiate išsaugoti lenkų mokyklas Lietuvoje. Kas šiuo metu, Jūsų nuomone, kelia didžiausią grėsmę Lietuvos lenkų švietimui.
Edita Tamošiūnaitė: Nestabilumo ir chaoso atmosfera, kurią valdžia bando sukurti lenkų mokyklose. Ypač aiškiai ši atmosfera matoma Vilniuje, kur grėsmė pakibo virš kelių lenkų mokyklų. Nestabilumą jaučia tiek tėvai, kurie leidžia savo vaiką į mokyklą ir nežino, kas atsitiks su mokykla po metų, tiek mokytojai, kurie nori susitelkti ties efektyviu būsimų kartų mokymu, o ne spręsti problemas, susijusias su švietimo įstaigos funkcionavimu. Manau, kad stabilumas švietimo srityje yra ypač svarbus faktorius. Jau 25 metus Lietuva yra nepriklausoma, o stabilumo vis dar nėra. Dabar yra 2015 metai, o reforma vis dar vyksta ir niekas nežino, kas bus rytoj. Manau, kad daugiau nei prieš du dešimtmečius pradėta ir vis dar tebevykstanti švietimo reforma yra bloga, neprisideda prie mokymo kokybės, netgi priešingai – ją mažina. Labai blogai, kad nuo 2017 metų Lietuvoje nebeliks vidurinių mokyklų. Esu įsitikinusi, kad reforma nebuvo tinkamai apgalvota.
L24: Šie metai paženklinti mokyklų akreditacijos ir reorganizacijos. Iš tikrųjų mažai kas žino, koks yra tikrasis vidurinių mokyklų likvidavimo tikslas. Kokia Jūsų nuomonė dėl šios reformos ir jos pasekmių lenkų švietimo įstaigoms Lietuvoje?
Edita Tamošiūnaitė: 2013 metais, kai LLRA buvo valdančiojoje koalicijoje, pavyko liberalizuoti minimalaus mokinių skaičiaus klasėje kriterijus, kurie prieš pakeitimą buvo neadekvačiai užkelti. Reformos tikslas – sukelti savaiminį mokyklų nykimą. Tuo tarpu mokykla privalo būti kuo arčiau mokinio: ne tik pirmoko, bet ir paauglio, kuriam kyla grėsmė patekti į netinkamą aplinką, gaišti laiką pasiekiant atokiai nuo namų esančią mokyklą. Neužmirškime įvairių kitų grėsmių ir pavojų.
Švietimo srityje yra įgyvendinama daugybė prevencinių programų, kuriomis siekiama apsaugoti mokinius, vos tik išėjusius iš namų iki jiems grįžtant. Manau, kad veiksmingiausia prevencija yra tuo metu, kai mokykla yra šalia mokinio, kad tėvai visą laiką galėtų matyti savo vaiką.
Vykdant reformą daug kalbama apie klasių ir mokyklų dydį. Tuo tarpu mokymo kokybė visiškai nepriklauso nuo mokyklos dydžio. Priešingai – galbūt būtent mažesnėje mokykloje ir administracija, ir mokytojai savo auklėtinius pažįsta kaip nuluptus. Didelėje mokykloje yra žymiai sunkiau pažinti mokinį ir jo šeimą.
Su akreditacija susiję daug problemų. Savivaldybėse, kuriuose vadovauja LLRA, besirūpinanti kiekvieno žmogaus poreikiais, su tokiomis problemomis nesusidūrė nei lietuviškos, nei lenkiškos, nei rusiškos mokyklos. Šiose savivaldybėse stengiamasi, kad išliktų visos mokyklos, net tos, mažosios. Tuo tarpu Vilniuje, pavyzdžiui, Vladislavo Sirokomlės vidurinė mokykla, kuri jau seniausiai turėjo būti akredituota, vis dar negauna gimnazijos akreditacijos.
Neabejoju, kad pagaliau ši švietimo įstaiga bus akredituota, kadangi kyla retorinis klausimas: jeigu ne ši, tai kokia įstaiga gali atitikti akreditacijos reikalavimus? Mokymo lygis šioje mokykloje yra aukštas, lyginant su lietuviškomis sostinės gimnazijomis. Lenkų mokyklos visiškai nenusileidžia kitoms mokykloms mokymo kokybe ir kitais rodikliais.
Kodėl 2011 metais buvo pakeistas Švietimo įstatymas ir juo vadovaujantis 2013 metais tautinių mažumų mokyklos auklėtiniams buvo suvienodintas lietuvių kalbos egzaminas? Priminsiu, kad lietuvių kalbos pamokų valandų skirtumas tarp mokyklų lietuvių dėstomąja kalba ir tautinių mažumų mokyklų siekia 800 valandų. Slaptas valdžios siekis, kad lenkų ir rusų mokyklų mokiniai negalėtų patekti į valstybės finansuojamas studijų vietas. Vienintelis kriterijus patekti į finansuojamą vietą yra geras valstybinio lietuvių kalbos egzamino rezultatas. Tai eliminuoja labai gerus, gabius tautinių mažumų mokyklų auklėtinius. Egzaminas turi būti pakeistas. Šiuo metu mokinys nėra mokomas taisyklingo kalbėjimo ir rašybos – iš jo reikalaujama literatūros žinių ir tekstų interpretavimo. Baigiau lituanistiką Vilniaus universitete ir tokį egzaminą laikiau antrame studijų kurse!
Problemų nėra, jeigu mokinys pasirenka lingvistikos ar filologijos studijas, tačiau kas bus su mokiniais, pasirinkusiais tiksliuosius mokslus? Toli gražu ne visi tėvai gali sau leisti apmokėti vaikų studijas, todėl priėmusiųjų tokį sprendimą tikslas, kad kuo mažiau lenkų, rusų ir kitų tautinių mažumų atstovų turėtų galimybę studijuoti.
Nepaisant to, esame atkakli ir ambicinga tauta, mūsų mokiniai, ypač besimokantys lenkiškose mokyklose, yra labai ambicingi, dirba su korepetitoriais, mokosi papildomai, daug savo laiko skiria pasiruošti šiam egzaminui, kad gerai jį išlaikytų ir įstotų į valstybės finansuojamą vietą. Lenkiškų mokyklų auklėtinių stojimo į aukštąsias mokyklas nuošimtis džiugina. Pavyzdžiui, Vilniaus Simono Konarskio vidurinė mokykla, iš kurios bandoma atimti vidurinės mokyklos statusą, itin išsiskiria iš kitų Vilniaus gimnazijų. Negalima formaliai žiūrėti į svarbius sprendimus švietimo sistemoje, negalima naikinti mokyklos, nes ji, sakykime, turi 5 mokiniais mažiau. Tik tokie kriterijai kaip mokymo kokybė, mokinių stojimo į aukštąsias mokyklas rodikliai turėtų nulemti mokyklos statusą ir ateitį.
L24: Lenkų mokykla Lietuvoje pastaruosius dešimtmečius patyrė ne vieną smūgį. Mokyklų bendruomenės nuolat yra kovos parengties. Ar ilgam, Jūsų nuomone, joms užteks jėgų ir ryžto?
Edita Tamošiūnaitė: Manau, kad ilgam. Niekad nebuvo paprasta – ar laikotarpiu prieš nepriklausomybę, kai labai populiari buvo rusų mokykla, ar šiuo metu, kai slaptas valdžios tikslas yra vos kelių lenkiškų mokyklų likimas. Visada reikėjo būti budriems, siekiant išsaugoti lenkišką mokyklą. Taip pat yra ir dabar. Tėvai supranta, kad mokinys neina į mokyklą tik pasisemti žinių – jie supranta, kad mokykla auklėja, moko tradicijų, papročių, visko, kas yra svarbu tautai ir šeimai.
Pažįstu nemažai šeimų, kurios augina du vaikus, vienas vaikas baigia lietuvių mokyklą, tačiau antrą vaiką tėvai siunčia į lenkų arba rusų mokyklą, nes mato, kad vaikas, baigęs lietuvių mokyklą, pradeda gėdytis savo gimtosios kalbos! Kol tėvai bus sąmoningi dėl savo pasirinkimo, (prisipažinsiu, vis daugiau jų supranta šią situaciją ir nesprendžia chaotiškai dėl mokyklos pasirinkimo), lenkų mokykla išliks.
Ryžto lenkai nestokoja. Nuolat palaikau ryšį su mokyklų bendruomenėmis, tarp kita ko, lenkų mokyklomis Vilniuje, kurias bandoma pertvarkyti į pagrindines mokyklas. Jos kovoja teismuose dėl savo statuso. Net tos mokyklos, kurios buvo pertvarkytos į pagrindines, supranta, kad tik kartu ir tik duodami atkirtį galime išlikti. Jeigu patys sutiksime susilpninti mūsų pozicijas švietimo srityje, tai po kelerių metų gali būti, kad liks tik pagrindinės lenkų mokyklos.
Problemų lenkų mokykla turėjo visada. Baigiau mokyklą Maišiagaloje, šiuo metu tai yra kun. Juzefo Obrembskio gimnazija, buvo priešpaskutiniai mokslo metai. Pamenu, kad mes, mokiniai, važiavome prie Seimo į piketus ir mitingus. Galvoju, kad tik tėvų, mokytojų ir visų mokyklų bendruomenių ryžtas padėjo lenkų mokyklai išlikti iki šių dienų. Jeigu anuomet lenkai būtų palūžę, galbūt šiandien, po 25 metų, jau nebūtų mūsų mokyklų arba veiktų vos kelios.
Liūdna, kad šiandien mūsų šalyje vyksta akivaizdūs pažeidimai švietimo sistemoje. Įvairiai būna ir teismuose. Norime tikėti teisingumu, tačiau, kita vertus, kiek galima mušti galva į sieną, galiausiai ateina nuovargis. Tuo tarpu ryžtas mumyse vis dar dega. Kiek žinau, Simono Konarskio vidurinė mokykla spalio pabaigoje aukštesnės instancijos teisme užginčijo jai nepalankų žemesnės instancijos teismo sprendimą. Jei nepavyks rasti teisingumo Lietuvoje, bus pateiktas ieškinys į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre. Mokykla labai rimtai svarsto šią galimybę, nes Lietuvoje tam tikra prasme prarado viltį, nors nepaisant visko ir toliau kovos.
L24: Norime Jūsų kaip ilgametės švietimo sistemos narės paklausti: kokią matote lenkų mokyklos Lietuvoje ateitį?
Edita Tamošiūnaitė: Optimistišką. Lenkų mokykla išgyveno šimtus metų išbandymų, tad ir toliau išliks. Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius. Ryžtas yra reikalingas. Ir jo su kaupu turi ir tėvai, ir mokyklos bendruomenės. Pagrindinį vaidmenį šioje situacijoje vaidina tėvai. Atiduodami vaiką į darželį ar mokyklą, privalo apsvarstyti, kokia dvasia turi būti auklėjamas jų vaikas. Manau, kokia dvasia gyvena šeima, į tokią mokyklą turi leisti ir savo atžalą.
Nepaisant daugybės negatyvios informacijos apie lenkų mokyklą, nepaisant bandymų sukurti chaosą ir nestabilumą šiose mokyklose, yra labai svarbu, kad tėvai, jaunos šeimos nesuabejotų lenkų mokykla, kad netikėtų specialiai skleidžiama dezinformacija apie lenkų mokyklas. Juk kažkas visa tai prižiūri, turi tam tikros naudos, interesų.
Nesutikau nė vieno lenkų mokyklos absolvento, kuris, jei galėtų atsukti laiką atgal, norėtų mokytis lietuvių mokykloje. Tuo tarpu žinau daugybę asmenų, kilusių iš tautinių mažumų šeimų, kurie baigė lietuvių mokyklą ir šiandien sako, kad šiuo metu niekada nepasirinktų mokyklos lietuvių dėstomąja kalba. Ne todėl, kad lietuvių mokykla yra bloga, tiesiog tai nėra natūrali aplinka šiam asmeniui.
L24: Ko palinkėtumėte mūsų šalies lenkų švietimo bendruomenėms?
Edita Tamošiūnaitė: Visų pirma, ryžto ir kad tėvai vis dažniau rinktųsi lenkų mokyklą savo vaikams. Lenkų mokykla – tai ne tik švietimo įstaiga, tai ir bendruomenės kultūros židinys. Tegul tėvams pagrindiniu kriterijumi netampa noras leisti vaiką į didelę mokyklą, nes mažesnė mokykla gali būti patrauklesnė už didelę švietimo įstaigą. Linkiu, kad tarp lenkų mokyklų sienų visada skambėtų vaikų šurmulys. Linkiu, kad kiekvienas iš tėvų, svarstydamas apie mokyklos pasirinkimą savo atžalai, pagalvotų, ar tikrai pasirinkta mokykla bus geriausia vaikui.
Nepaisant nieko, esu optimistė. Piketuose, neseniai vykusiuose Vilniuje, sutikau studentų ir net lietuviškų aukštųjų mokyklų magistrantų, baigusių lenkų mokyklas. Jie ateina į protesto akcijas, nes solidarizuojasi su dabartiniais lenkiškų mokyklų, kurioms iškilusi grėsmė, auklėtiniais. Tai leidžia mums aiškiai suprasti svarbų faktą, kaip stipriai lenkiškos mokyklos absolventai susitapatina su savo mokykla, nepraranda su ja ryšio ir ją palaiko.
L24: Dėkojame už pokalbį
„Projektas yra bendrai finansuojamas iš Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšų, skirtų už Lenkijos ribų gyvenantiems lenkams“
