Žiniasklaidoje aptariamos konferencijos „Apie Lenkijos ir Lietuvos santykius. Tiesos – išgalvojimai – interpretacijos“, vykusios Varšuvos Universiteto bibliotekoje š.m. balandžio 18 d., metu buvo išgirstas priekaištas, esą Lenkija nepristatė Lietuvoje gyvenančių lenkų kilmės asmenų vardų ir pavardžių originalios rašybos sutarties projekto. Tai suverstų atsakomybę Lenkijos pusei už lenkiškų pavardžių rašymo sutinkamai su gimtosios kalbos taisyklėmis galimybės nesuteikimą.

Tikslu išsklaidyti atsirandančias abejones bei pakelti debatų Lenkijos ir Lietuvos santykių, kuriuos URM stebi su dideliu susidomėjimu ir palankumu, tema į iš esmės aukštesnį lygį, pateikiame trumpą derybų minėtos sutarties klausimais aprašymą.

Remdamasi 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybine sutartimi, numatančia tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims galimybę vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį bei kad detalios pavardžių rašymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje, šiuo klausimu Lenkijos URM iniciatyva su Lietuvos puse buvo pradėtos derybos bei pristatytas Lenkijos pusės sutarties projektas. Visą laiką jis buvo tikslinamas ir redaguojamas atsižvelgiant į kai kurias Lietuvos pusės abejones bei siūlymus.

1998 m. vasarį URM valstybės sekretorius A. Ananicz perdavė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministrui R. Bernotui naują lenkų sutarties projektą. Lenkijos pusės pozicijos bei projekto esmė buvo nuostatos dėl tautinių mažumų atstovų teisės rašyti jų vardus ir pavardes oficialiuose valstybės, kurioje gyvena tautinių mažumų atstovai, dokumentuose jų gimtosios kalbos rašmenimis, t.y. lotynų abėcėlės pagrindu vartojant atitinkamus diakritinius ženklus, įtvirtinimas. Lenkijos pusės siūlomos nuostatos pilnai atitiko Lenkijos ir Lietuvos tarpvalstybinės sutarties nuostatas bei tarptautinius standartus. 1999 r. Lietuvos pusė pateikė savo projektą, siūlydama rašyti pavardes tik lotynų abėcėlės pagrindu, be diakritinių ženklų.

Keli derybų raundai, siekiant kompromiso šiuo klausimu, nedavė rezultatų. Į sutarties paruošimo klausimą įsijungdavo eiliniai Lenkijos ir Lietuvos politikai, abiejų šalių parlamentai, Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos vyriausybių bendradarbiavimo taryba bei eiliniai premjerai. Atrodė, kad arčiausiai teigiamo rezultato Lenkija ir Lietuva buvo 2001 m. gruodį, kai Lenkijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrų susitikimo Druskininkuose metu ministras A. Valionis išreiškė valią užbaigti sutarties ruošimo procesą sutinkamai su lenkų projektu, t.y. pagal gimtosios kalbos skambesį bei rašybą, kitaip sakant su lenkų diakritiniais ženklais.

Tačiau, nežiūrint ankstesnių deklaracijų, sutartis nebuvo pasirašyta, kadangi 2002 m. kovą premjeras A. Brazauskas atšaukė savo vizitą Varšuvoje. Netrūkus po to, Lenkijos Respublikos premjero L. Millerio ir Lietuvos Respublikos premjero A. Brazausko susitikimo 2002 m. birželį metu Lietuvos pusė pasiūlė dvigubo (lietuvių ir lenkų) vardų ir pavardžių rašymo pasuose ir tapatybės dokumentuose variantą. Ekspertų derybų 2002 m. birželio 19 d. Vilniuje metu paaiškėjo, kad šis sprendimas visiškai abstrahuojasi nuo ligšiolinių Lenkijos pusės siūlymų ir daugiamečių derybų, o Lietuvos pusės pasiūlytas rašymo variantas faktiškai neturėtų jokių teisinių pasekmių.

2002 m. spalio mėn. notoje, nukreiptoje Lietuvos URM, Lenkijos pusė pasiūlė grįžti prie ankstesnių projektų ir derybų. Kadangi Lietuvos pusė neatsakė į tuos pasiūlymus, derybos buvo sustabdytos. Nuo to laiko rašybos problema buvo keliama Lietuvos politinių debatų rėmuose, nedalyvaujant Lenkijos pusei, tačiau Lietuvos Parlamentas neparėmė siūlymų dėl sutarčių, numatančių originalaus vardų ir pavardžių oficialiuose dokumentuose rašymo galimybę.

Lenkijos užsienio reikalų ministerijos

Atstovo spaudai biuras