Pirma, ką turi ši netoli Vilniaus miesto esanti vietovė, taikliai iliustruoja nepriklausomos Lenkijos  kūrėjo posakis: „Tai, kas vertingiausia, yra pakraščiuose.“  Lavoriškės įsikūrusios būtent Vilniaus rajono pakraštyje – Lietuvos valstybės, kultūrų, kalbų, tradicijų ir papročių sandūroje.

Antra, Lavoriškėse įsikūrusi lenkų vidurinė mokykla, neseniai pavadinta Stepono Batoro gimnazija, pastatyta įgyvendinant akciją „100 maršalo Juzefo Pilsudskio mokyklų Vilniaus kraštui“. Čia daugiau kaip 80 proc. gyventojų – lenkai.

Mokykla – gyventojų pasididžiavimas. Absolventai – įstaigos garbė
Mokykla yra viena svarbiausių institucijų seniūnijoje, turinčioje maždaug 2 500 gyventojų. Gimnazija įgyvendina įvairius projektus, vienijančius mokyklos bendruomenę ir vietos aplinką. Tai pasididžiavimo šaltinis, nes išauklėjo, išlavino ir gyvenimui parengė šimtus jaunųjų seniūnijos, Vilniaus rajono gyventojų.

Kai kuriais iš jų ypač didžiuojamasi. Jų nuotraukos ir pasiekimų aprašymas atsirado įstaigos pristatyme, sukurtame siekiant paskatinti moksleivius rinktis šią mokyklą. Ši knygelė dovanojama mokyklos svečiams, ją lankančioms delegacijoms.

„Esu dėkingas mokyklai už tvirtą žinių pagrindą. Šios mokyklos mokytojai geri specialistai, visada pasiruošę padėti, patarti. Mes turėjome pakankamai popamokinės veiklos, būrelių. Kiekvienas galėjo juos pasirinkti pagal savo interesus: sporto, šokių, muzikos ar kažką kita“, – skaitome pristatyme buvusio mokyklos mokinio, 39 laidos absolvento, šiuo metu Teorinės fizikos ir astronomijos instituto prie Vilniaus universiteto mokslininko Pavelo Rynkuno žodžius.

„Vykdydami aukštus mokytojų reikalavimus mes, mokiniai, žinojome, kad tingumas ir pernelyg didelis nuolaidžiavimas sau pavergia žmogų. Todėl vėliau pavyko išsikelti ambicingus tikslus ir braižyti gyvenimo planus ateičiai. Čia mus išmokė būti atvirus kitų žmonių poreikiams, turėti savo nuomonę, reikšti savo įsitikinimus gerbiant kito žmogaus orumą“, – prisiminimais dalijasi bendrosios praktikos slaugos magistrė, 40 laidos abiturientė Irena Branicka.

Lenkiškumo  „skiediklis“?
Iššūkis mokyklai buvo 1998 m. kaimynystėje atsiradusi mokykla lietuvių mokomąja kalba. Be to, Lavoriškės nėra išimtis, kai kalbama apie mokyklų valstybine mokomąja kalba kaimynystę. Lietuviškos įstaigos šalia lenkų mokyklų atsirado daugelyje kitų Vilniaus krašto vietovių, kur lenkų tautybės gyventojų – dauguma. Pasak Lietuvos lenkų bendruomenės, šia įstaiga, kaip ir kitomis, pastatytomis pietryčių Lietuvoje, kur daugiausia gyvena lenkai, siekiama „skiesti“ šių teritorijų lenkiškumą. Lenkai neabejoja, kad šios mokyklos yra Vilniaus krašto lenkų bendruomenės dekolonizacijos ir lituanizacijos įrankis Lietuvos valdžios rankose.

Neapgalvotas tėvų sprendimas skriaudžia vaikus
Lavoriškių lietuvių mokyklą daugiausia lanko nesąmoningų tėvų vaikai, o tai daro žalą jų atžaloms. Pasak prof. Jagodos Cieszyńskos atliktų mokslinių tyrimų arba Vilniaus rajono pedagoginės psichologinės tarnybos specialistų, vaikų mokymasis svetimkalbėje aplinkoje labai neigiamai veikia jų psichinį ir intelektinį vystymąsi, vaikai nevisiškai išnaudoja savo potencialą, dažnai turi žemą savivertę, neretai – psichikos sveikatos problemų. Jau nekalbant apie nacionalinio identiteto praradimą.

„Man gaila šių gabių lenkų vaikų, patenkančių į svetimkalbę aplinką. Jie tampa vidutiniais mokiniais. Ne tik nesugeba realizuoti savo didžiulio potencialo, jie labai dažnai kovoja ir su emocinėmis problemomis“, – sako Vilniaus rajono psichologinės pedagoginės tarnybos vadovas Roman  Juchnevič.

Yra geresni
Ilgametė Lavoriškių vidurinės mokyklos direktorė Anna Ancevič vardija priežastis, dėl kurių vaiko ugdymą reikia patikėti lenkų mokyklai: „Vaikas mokės keletą kalbų (anglų, vokiečių, rusų), gimtąją  ir valstybinę, pirmaklasiai gauna kraitelius, bendradarbiaujant su Lenkijos mokyklomis, mokiniai turi galimybę važiuoti į stovyklas Lenkijoje. Mūsų mokykloje veikia harcerų būrys, sporto mokyklos filialas, mūsų mokyklos absolventai gali siekti gauti „Semper Polonia“ fondo stipendijas.“

Direktorė priduria, kad šiemet pradėjo veikti nemokama pailgintos dienos grupė, o lietuvių mokykloje šios grupės lankymas yra mokamas. Mokyklos abiturientai sėkmingai mokosi Lietuvoje ir užsienyje. Jie įgyja išsvajotas profesijas, po studijų randa darbą Lietuvoje ir už jos ribų.

Stabiliai  gerai
Nepaisant kliūčių, direktorė Anna Ancevič tiki, kad Lavoriškių gimnazija išgyvens ir dar ilgai galės metų metus komplektuoti pilnas klases.

„Pastebėjome tendenciją, kad tėvai, patys baigę lenkų mokyklą, nusprendžia atiduoti savo vaikus į lenkų švietimo įstaigą. Mes siūlome aukštą mokymosi lygį, galime pasigirti puikiais mūsų absolventų stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatais, mes esame konkurencingi: siūlome mokytis daugiau kalbų nei lietuviška mokykla. Su tokiu žinių ir įgūdžių bagažu absolventas turi daugiau galimybių atsirasti ir realizuotis kiekviename pasaulio kampelyje“, – interviu mūsų portalui sakė A. Ancevič.

Direktorė mano, kad, nepaisant to, jog mes gyvename laikais, kai materialinės vertybės vis labiau žmonių yra vertinamos, švietimo įstaigos vaikams pasirinkimą ne visada lemia naujesni baldai ir turtingesnė įranga.

„Laimei, ne per daug mūsų teritorijos moksleivių lanko netolimą mokyklą lietuvių mokomąja kalba. Daugiausia tai vaikai, atvežami iš tolesnių kaimų. Lietuviškos mokyklos steigimas šalia ir jos veikla, žinoma, sudaro konkurenciją, bet mes stengiamės rūpintis savo mokinių mokymosi lygiu. Mes neturime tokių galimybių, kaip kaimynai, pavyzdžiui, naujo mokyklos pastato, bet teikiame aukštesnio lygio mokymą, mus džiugina geri mūsų mokinių pasiekimai įvairiose olimpiadose, konkursuose. Mes organizuojame daug kelionių po Lietuvą, Lenkiją, Baltijos šalis. Taip pat svarbu, kad pas mus nėra jungtinių klasių. Nepaisant demografinės duobės (o ši problema pasireiškia visoje  Lietuvoje), Lavoriškėse išlaikome stabilų mokinių skaičių, nėra nei staigaus jo augimo, nei nuosmukio“, – sako Lavoriškių gimnazijos direktorė.

Bus gerai
Visada reikia turėti viltį. Taip pat verta tikėti, kad lenkiškumas Lietuvoje ir jo pagrindas – lenkų mokyklos – įveiks visus, net ir didžiausius, po kojomis metamus rąstus ir išliks Lietuvoje – protėvių žemėje. Žemėje, su kuria jaučiasi suaugęs, žemėje, į kurią turi tą pačią teisę, kaip ir kiti autochtoniniai šalies gyventojai. Reikia turėti viltį, tikėjimą ir net būti įsitikinus.

***
Sauja istorinių faktų
Oficiali Lavoriškių mokyklos įsteigimo data – 1899 metai. Nuo 1955 m. balandžio 28-osios mokykla vadinosi Lavoriškių vidurine mokykla. 1958 m. mokyklos brandos atestatus gavo pirmosios laidos 11 klasės absolventai. 1962 metais prie medinio mokyklos pastato buvo pristatytos 4 klasės su koridoriumi.

2014 m. mokykla išleido jubiliejinę – penkiasdešimtąją – absolventų laidą.

1999 m. Vilniaus rajono savivaldybės pastangų dėka mokykla gavo dovanų – 7 klasių patalpų, bibliotekos, valgyklos ir sporto salės priestatą.

2015 m. balandžio 24-ąją mokykla gavo gimnazijos statusą. Šiuo metu jos pavadinimas yra Lavoriškių Stepono Batoro gimnazija. Kodėl būtent Stepono Batoro vardas? Todėl, kad Lavoriškės yra vienas iš S. Batoro trakto – seno karinės reikšmės kelio – punktų. Tai buvo svarbus kelias,  vedantis  iš Vilniaus į Pskovą, o Steponas Batoras vedė kariuomenę prieš Ivaną IV-ąjį Rūstųjį. Traktas iš Vilniaus į Polocką veda per Naująją Vilnią, Mickūnus, Lavoriškes, Slabadą, Simonėlius, Mikališkes, Svyrą, Konstantinopolį, Kobylniką (Naročius), Dunilaičius, Glembokie. Steponas Batoras ne kartą žingsniavo šiuo keliu, todėl vietovė savo istoriją sieja su šia asmenybe. Be to, kaip aiškina Lavoriškių gimnazijos direktorė A. Ancevič, tai yra asmenybė, kuri daug prisidėjo prie Lietuvos švietimo plėtros, taip pat ir šiose teritorijose.

„Projektas yra bendrai finansuojamas Lenkijos Respublikos žsienio reikalų ministerijos vykdomo projekto „Bendradarbiavimas su Polonija ir užsienio lenkais“ lėšomis“