Kai treneris Ekkapolas Chantawongas (Ekapolas Čantavongas) birželio 23 dieną vedėsi 12 savo futbolo komandos „Laukiniai šernai“ narių į Tailando šiaurėje esantį Tam Luango urvų kompleksą, jis manė, kad jie ten užtruks ne daugiau kaip valandą.

„Su savimi nieko neturėjome, jokio maisto“, – sakė jis trečiadienio spaudos konferencijoje, kurioje dabar visame pasaulyje garsi komanda pirmą kartą savais žodžiais papasakojo apie baisų išmėginimą ir stebuklingą išgelbėjimą.

Vienas vaikų vėliau tą birželio 23-iosios vakarą turėjo eiti į repetitoriaus pamoką. Be to, Ekkapolas Chantawongas žinojo, kad jo komanda dažnai po treniruočių tyrinėdavo šiuos urvus ir gerai pažįsta vingiuojančius jo tunelius.

Tailando musoninių liūčių sezonas, per kurį urvai dažnai užliejami, turėjo netrukus prasidėti, prie urvo angos jau buvo balų.

Prie įėjimo stovėjo ženklas, perspėjantis neiti vidun musonų sezonu. Bet vaikai labai norėjo leistis į nuotykį.

„Mes diskutavome, ar norime patyrinėti urvą, o jei taip, kaip turėsime plaukti, – pasakojo vaikų labai mylimas 25 metų treneris. – Bus šlapia, bus šalta. Visi pasakė „taip“.“

Taigi 11-16 metų berniukų komanda netoli išėjimo iš urvo paliko savo dviračius ir sportbačius, o tada vienas jų ėmė bristi į vandenį. Kiti nusekė iš paskos.

Įstrigę tamsoje

Jei nebūtų pasipylusi liūtis, „Laukiniai šernai“ pavakare jau būtų buvę namuose.

Tačiau staiga kilęs potvynis privertė juos trauktis vis toliau į urvo gilumą. Vanduo veržėsi pro įėjimą ir urve nuolat kilo.

Tas lemtingas sprendimas išprovokavo vieną nuostabiausių ir pavojingiausių per visą istoriją gelbėjimo iš urvų operacijų.

Šiai velniškai sunkiai misijai jėgas suvienijo Tailando karinio laivyno „ruoniai“ ir tarptautiniai nardymo olose ekspertai, kuriems drauge pavyko iš pradžių surasti dingusius berniukus, o tada išlydėti juos kelis kilometrus besidriekiančiais, vietomis užlietais ir itin siaurais tuneliais. Pasaulis stebėjo sulaikęs kvapą.

Vienas buvęs Tailando karinio laivyno „ruonis“, Samanas Kunanas, žuvo per deguonies atsargų papildymo misiją pasibaigus jo paties orui.

Drėgname, šaltame urve, aklinoje tamsoje įstrigę berniukai nė nenutuokė, ar kas nors jų iš viso ieškos, jau nekalbant apie nenutrūkstamą antraščių visame pasaulyje srautą.

„Tikrai bijojau, kad negalėsiu grįžti namo“, – sakė 13-metis Mongkolas Boonpiemas (Mongkolas Bonpiemas).

Laimei, jie visą laiką turėjo šviežio vandens.

„Gėrėme vandenį, tekėjusį nuo uolų. Jis buvo švarus, jo skonis buvo kaip bet kokio geriamo vandens“, – prisiminė 16-metisPornchai Khamluangas (Pornčajus Chamluangas), kuris tą lemtingą dieną pirmasis įbrido į vandenį.

Valandoms virtus dienomis, berniukai kaip įmanydami stengėsi nenukabinti nosių. Treneris, kuris kelerius metus kaip budistų vienuolis praleido vietos vienuolyne, mokė juos, kaip medituoti siekiant išlikti ramiems ir taupyti deguonį.

Jie nelabai įsivaizdavo, kiek praeina laiko, bet kai pirmą kartą gulėsi miegoti, meldėsi, sakė Ekkapolas Chantawongas.

„Stebuklas“

Ramybė ir draugystė padėjo jiems ištverti, bet buvo ir baisių akimirkų.

Vis kylant potvynio vandenims, grupė buvo priversta trauktis vis toliau į urvo gilumą. Vienu metu jie buvo pradėję kastis kelią laukan ir tai rodo, kokia neviltis juos buvo apėmusi urve, kurį nuo žemės paviršiaus skiria šimtai metrų kalkakmenio.

„Akmenimis gremžėme urvo sieną, – sakė 13-metis Phanumasas Saengdee (Fanumasas Saengdis). – Išrausėme tris ar keturis metrus“.

Galiausiai komanda susispietė ant mažos purvinos atbrailos keturi kilometrai nuo išėjimo ir suprato, jog dabar gali tik tikėtis, kad kas nors juos suras.

Išgelbėjimas atėjo devintą dieną, berniukams pačiu netikėčiausiu pavidalu. Komanda išgirdo balsus, bet tie žmonės kalbėjo ne tajų kalba.

Du nardymo olose ekspertai britai, daug dienų bandę įveikti užlietus tunelius, galiausiai surado įstrigusią grupę.

14-metis Adulas Sam-onas buvo vienintelis „Laukinių šernų“ narys, galėjęs susikalbėti angliškai.

„Kai jis (naras) išniro iš vandens, mane sukrėtė, kad jis britas. Tai buvo stebuklas, aš buvau išsigandęs ir paklausiau jo: „Ar galiu padėti?“, – pasakojo Adulas Sam-onas.

Vienas iš narų buvo su pritvirtinta nedidele kamera. Ji nufilmavo, kaip susitaršę berniukai purvu aplipusiomis futbolininkų uniformomis dėkoja savo gelbėtojams. Įrašas vėliau buvo parodytas visame pasaulyje.

„Ateina daug žmonių. Daug, daug žmonių“, – vaikus patikino naras.

Jie jau nebebuvo dingę ar vieni. Gelbėjimo misija prasidėjo.
{}