Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gana greitai buvo susivokta, kad sovietmečiu vartoti terminai, apibūdinantys negalią turinčius žmones, yra įžeidžiantys ir žeminantys asmenį. Tiesa, vienas iš jų, bene mažiausiai įžeidžiantis (tarp kitų), buvo invalido terminas, kuris vis dar tebėra Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne. Praktikoje jis mažai bevartojamas – nebent terminų semantikos ar žmogaus teisių nesuvokiančio žmogaus žodyne.

Dalis Lietuvos vaikų dėl negalios mokosi atskirti nuo savo bendraamžių, nuo įprasto mokymosi proceso ir bendravimo bei savęs realizavimo bendruomenėje. Tai – diskriminacija ir žmogaus teisių pažeidimas, kurį įvardija ir Jungtinės Tautos.