Žiniasklaidoje daugėja spekuliacijų N. Venckienės buvimo vietos tema. Kalbama, kad Seimo narė galėjo sprukti į užsienį, pvz. į Australiją (kur gyvena jos draugė) ir ten prašyti politinio prieglobsčio. Lietuvos teisėsaugos institucijos, kurias partijos „Drąsos kelias" pirmininkė ginčų dėl savo brolio nepilnametės dukters globos įkarštyje ne vieną kartą įžeidė, paniekino ir kitais įmanomais būdais pademonstravo „nepagarbą", dabar grasina rimtais nemalonumais.

Kitas parlamentarei inkriminuojamas nusižengimas – trukdymas vykdyti teismo sprendimą ir pasipriešinimas pareigūnui esant sumaiščiai, lydėjusiai perduodant (tiksliau išplėšiant) vaiką iš tetos motinai. Akiplėšiškai moteriškei už tokius nusikaltimus gresia rimta bausmė, tai, matyt, ir yra tikroji Venckienės dingimo priežastis. Teisėja dirbusi Venckienė žino, kad kerštinga teisėsaugos ranka prispaus ją visu savo svoriu.

Nesu Venckienės advokatas, juolab prokuroras, todėl ne mano užduotis yra švaistytis nuosprendžiais šioje taip daug emocijų keliančioje istorijoje. Tačiau noriu priminti kitą istoriją: tokio paties, kaip ir Venckienė, nusikaltimo įvykdymu yra kaltinami (arba bent jau turėtų būti kaltinami) taip vadinamų „patriotinių eitynių" organizatoriai. Kaip visai puikiai atsimename, Romualdas Ozolas ir komanda negavo Vilniaus miesto savivaldybės leidimo rengti kovo 11 eitynių Gedimino prospektu.

Bylą teisme irgi pralaimėjo - nepaisant to akiplėšiškai pareiškė, kad vis tiek žygiuos pagrindine sostinės gatve. Kitaip sakant, „patriotai" pademonstravo, kad valstybės institucijos, tarnybos, teismai jiems absoliučiai nieko nereiškia. Sąmoningai nusižengė įstatymui, visais įmanomais būdais parodė „nepagarbą" teismui? Ir ką? Ogi nieko! Kitaip nei Venckienė, kuri įnirtingai persekiojama už teismo sprendimo nevykdymą, tokį pat nusikaltimą padarę „patriotai" išlipa sausi iš balos.

Verta paminėti, kad, kalbant apie teismų sprendimų negerbimą, kai kurie „patriotai" yra tikrieji recidyvistai. Ne anksčiau kaip prieš metus jau minėtas filosofas R. Ozolas organizavo mitingą prie Seimo, tačiau, supratęs, kad savivaldybės mitingui skirta vieta jam netinka – nusprendė, kad į visus išduotus leidimus jam nusispjauti ir surengė mitingą, ten, kur jam atrodė tinkama. Ozolo ir jo pasekėjų akiplėšiškas įstatymo pažeidimas baigėsi teismo posėdžių salėje, kurioje prokuratūra – pagąsdinta Lietuvos radikalų pasekėjų keiksmais išmargintais plakatais – nuleidusi ausis išteisino akivaizdžiai iš įstatymų besityčiojančius „Tėvynės" gynėjus.

Gyvename šalyje, kurioje galime skelbti parlamentaro paiešką už nusikaltimą, kuris gatvės radikalams yra patyčių objektas.

Tik trečiosiose pasaulio šalyse, kurias kartais paniekinamai vadiname „bananų respublikomis", teisėsauga yra tokia išranki, vergiškai paklusni ir verta pasigailėjimo.

Tadeuš Andžejevski