Derybų pradžios datą Briuselis paskelbs birželio mėnesį. Tarptautinė politika ir diplomatija dažnai grindžiama nuolaidomis ir kompromisais, bet ar dabartinė Serbijos vyriausybė nedaro klaidos? Ar kartais nėra taip, kad dėl nežinia kada įvyksiančios ir išvis abejotinos narystės Europos Sąjungoje Serbijos vyriausybė tyliai sutinka padalyti šalį, kurios suardymą paskutinį kartą stebėjome 2008 metais? Juk Kosovo nepriklausomybės klausimas dar iki galo nėra išspręstas.

Gan gerai atsimenu ginčo ir diskusijų dėl Kosovo nepriklausomybės, vykusių Europos Parlamente 2008 metais, atmosferą. Nors tą, kas anuomet vyko, veikiau derėtų vadinti Serbijos skaidymu, vykusiu matant visai Europai. Tarptautiniuose santykiuose įvykusių faktų kūrimu. Naujų sienų brėžimu, neatsižvelgiant į svarbiausią valstybių teritorinio vientisumo principą.

Tai buvo savotiškas slaptas teismas prieš Serbiją, iš kurios buvo atimta teisė būti išklausytai. Dauguma tuo metu pasisakiusių parlamente pliekė šalį, kuriai buvo primesta atsakomybė už Balkanų karus - lyg tik Serbija būtų kalta dėl visų ten kilusių konfliktų. Diskusijos vietomis priminė ne nuomonių išsakymą, bet kur kas anksčiau ir tikrai ne parlamentiniu lygiu priimtų sprendimų įteisinimą. Nuspėti sprendimą buvo itin lengva – didžioji dauguma Europos Parlamento narių balsavo už Kosovo nepriklausomybę.

Tokiu būdu dar kartą įvyko Serbijos padalijimas, tik šį kartą jis vyko politiniuose salonuose, o ne mūšio lauke. Norime ar ne, bet analogija Jaltos ir Versalio konferencijoms yra akivaizdi. Europos Parlamentas palaikė tą, ką jau dauguma valstybių narių buvo padariusi, 22 ES šalys pripažino Kosovą nepriklausoma valstybe.

Ar šis sprendimas nebuvo pernelyg skubotas? Juk Kosovas tai ne tas pats, kas Kroatija ir Slovėnija. Kosovas buvo ir vis dar yra laikomas serbų nacionaliniu ir religiniu lopšiu. Būtent ten gimė jų valstybingumas. Todėl nestebina serbų emocinis požiūris į šias žemės. Tai tarsi Gniezno, lenkiškumo lopšio, atėmimas iš lenkų. Šiandienos Kosovo gyventojų daugumą sudaro albanai, tačiau nepamirškime, kad tai yra Osmanų agresyvios kolonizacijos, kurios aukos buvo serbai, palikimas. Agresijos, kuri tebevyksta.

Serbų ir romų gyvenviečių, paminklų ir bažnyčių, kurių seniausios buvo pastatytos XII amžiuje, naikinimas dar nesibaigė. Kosovo etninis valymas tapo albanams tikslu pačiu savaime. Persekiojimo nesustabdė nei nuo 2011 m. prasidėjusi speciali ES misija EULEX, ieškanti Kosovo išlaisvinimo armijos nusikaltimų įrodymų, nei keleto buvusių karių ir politikų suėmimas. Nepaisant to, Kosovas, tariama valstybė, laikosi gerai jausdamas Europos elito paramą.

Sprendžiant šį klausimą labiausiai stebina Europos Sąjungos vaidmuo. Greitas ir beatodairiškas Kosovo nepriklausomybės pripažinimas, o tuo pačiu pakartotinas Serbijos apkarpymas, sukūrė pavojingą precedentą ateičiai. Kyla klausimas, ar vienašališka nepriklausomybės deklaracija, kurią paskelbė tam tikro regiono laikinosios institucijos (kaip tai buvo Kosovo laikinosios vyriausybės atveju), visada bus Europos Sąjungos laikoma suderinama su tarptautine teise? Jei taip (po to, kas įvyko, turime teisę taip sakyti) ES institucijos gali atsidurti nepatogioje situacijoje.

Pritarimas Serbijos ardymui abejotinais teisiniais pagrindais gali būti daugelio ES valstybių narių skilimo pradžia. Kosovo precedentas, lydint tvirtam Europos Sąjungos palaikymui, gali pasisukti prieš ją pačią ir jos narius. Kritinis žingsnis gali būti žengtas 2014 metais. Būtent 2014 m. planuojamas referendumas dėl Katalonijos nepriklausomybės, kurią palaiko net 75 proc. katalonų. Tokiu būdu Ispanijos problemos dar nesibaigs, nes nepriklausomybės eilėje dar laukia baskai.

Kitas pavyzdys yra Škotija. Kaip prieš mėnesį žadėjo autonominės Škotijos vyriausybės vadovas Alex Salmond, referendumas dėl Škotijos nepriklausomybės įvyks 2014 metų rugsėjo 18 d. Nuo jo rezultatų priklausys, ar jų pavyzdžiu seks kitos Europos provincijos ir regionai, reikalaudamos jei ne nepriklausomybės, tai autonomijos. Su dideliu susidomėjimu situaciją Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje seka Silezijos autonomijos judėjimas.

Ši Silezijos taryboje posėdžiaujanti partija kelia ekstremalius separatistinius reikalavimus. O kaip bus su Padanija Italijoje, kur vadovaujanti regionui Lega Nord reikalauja nepriklausomybės ir referendumo šiuo klausimu? O kaip bus su Belgija, o tiksliau su Flandrija, kurioje įtakinga partija Vlaams Balang reiškia atsijungimo nuo Valonijos reikalavimą? Su šiais iššūkiais netrukus susidurs Europa. O ką jau kalbėti apie separatistus kitose pasaulio dalyse, vide Palestinoje? Dažniausia susiklosčiusių problemų su separatistais priežastis yra nepakankama šių šalių centrinės valdžios institucijų pagarba tautinių ir etninių mažumų teisėms.

Tarptautinė bendruomenė, visų pirma Europos Sąjunga, surežisavo, savo pačios pageidavimu, netikėtumų kupiną ateitį. Pandoros skrynia Kosove buvo atidaryta. Kas dar iš jos išropos - parodys ateitis.

dr. Bogusław Rogalski, politologas

EKR tarptautinių reikalų patarėjas Europos Parlamente