Negali pakelti nuosavos legendos, todėl plėšosi į visas šalis. Landsbergis yra pasiruošęs nusivilkti Lietuvos nepriklausomybės autoriaus kostiumą, kuriuo – mano įsitikinimu, perdėtai, tačiau ne apie tai kalba – aprengė jį istorija, tam, kad galėtų įsisprausti į ankštoką ir naftalinu dvelkiantį buvusio Sąjūdžio – šiandien – Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko kostiumą. Visa tai yra tragikomiška ir gėdinga.

Nėra sunku nuspėti spektaklio „Konservatoriai renka" atomazgą. Vytautas Landsbergis šiuose rinkimuose yra pasmerktas pralaimėti. Nepriklausomai nuo to, ar jis nugalės Andrių Kubilių (apie Valentiną Stundį išvis nekalbu), ar bus jo nugalėtas. Jeigu pralaimės – sumenkins ne tik partijos garbės pirmininko, bet ir „legendinio už nepriklausomybę kovojančios Lietuvos vedlio" autoritetą. Kaip būtų toliau galima vadintis moraliniu autoritetu ir visos tautos vedliu, jei buvo prarastas net savo bendrapartiečių pripažinimas ir parama?

Politikoje, kaip sporte, veikėjams būtina pajusti tą momentą, kada jie jau nėra tokie geri, kaip anksčiau. Netrukus taps vidutiniokais, po kelių akimirkų – apgailėtinais. Profesorius tos kaip tik pasiekė tą „po kelių akimirkų" ribą - tą patį momentą, kai paskelbė ketinąs dalyvauti TS-LKD pirmininko rinkimuose. Pralaimėjimas, kaip jau minėjau, profesorių paskandins, sunaikins tiek jo paties autoritetą, tiek ir jo partiją, kadangi pastarąją jis nori pertvarkyti neturėdamas tam reikalingų priemonių. Landsbergis skelbia kandidatavęs, nes konservatoriams būtinos esminės reformos ir permainos. Kandidatas į partijos pirmininko postą pasisako norįs matyti savo partijoje daugiau demokratijos ir nuoširdumo tarpusavio santykiuose bei įsijautimo į bendrapiliečių problemas. Tėvynės Sąjungoje jam trūksta... jaunų veidų ir rotacijos vadovaujančiose pareigose. Nuostabu! Problema ta, kad Vytautas Landsbergis įkūnija visišką priešingybę to, ką norėtų duoti partijai. Profesorius nėra joks reformatorius, labiau vienvaldystės šalininkas - tai matoma, girdima ir jaučiama. Ten, kur kiti rodo nuoširdumą, profesoriui valdant įsišaknytų pyktis ir sarkazmas. Gebėjimas dirbti kolektyve? Jo egocentriškumas ir savęs garbinimas suardys bet kokią komandą iš vidaus. Visuomeninį jautrumą naujas-senas kandidatas į Tėvynės sąjungos lyderio postą prarado jau gan senokai. Apie jautrumą jis kalba gan dažnai, bet kuo toliau, tuo blogiau jam sekasi nuslėpti faktą, kad nuosava tauta jį erzina. Bendrapiliečiai, kurie, metams bėgant, nebegali maitintis vien laimėtos kovos už nepriklausomybę triumfo vaisiais, kurie nori oraus gyvenimo, sukelia jam panieką ir pyktį. Kalbant apie pažadą išstumti iš partijos „užsisėdėjusius ir niekada nesikeičiančius vedlius".. Ką gi... Tokį valymą jis turėtų pradėti nuo savęs.

Belieka argumentas į TS-LKD gretas įpilti naujo kraujo - dėl šio argumento nesiginčysiu. Galų gale mūsų legendinis lyderis teisingai pastebėjo, kad apie amžių sprendžia ne įrašas pase, o dvasinė būsena. Lietuvoje šiandien yra daug jaunų senolių – „apatiškų, neturinčių pomėgių, visiškai nusivylusių" – vardijo profesorius. Ir pagąsdino – „pastatykite tokį jaunuolį prie partijos vairo, ir bus katastrofa".

Katastrofa (nuostabi katastrofa), mano galva, įvyks tada, kai TS-LKD vairą perims Vytautas Landsbergis, ko gerbiamam profesoriui ir konservatoriams nuoširdžiai linkiu. Šiai partijai nejaučiu nė kruopelytės simpatijos. Mane džiugina, kaip šios partijos garbingas vedlys – kovojantis dėl realaus vadovo posto – traiško ją lyg kelio greideris. Malonu pagalvoti, ką jis padarys su partija, kai ją gaus lyg neribojamą nuosavybę.

Lucyna Schiller