Projekto autoriai siūlo pakeisti dvigubą pilietybę draudžiantį Lietuvos Konstitucijos 12 straipsnį. Iniciatoriai nori, kad referendumo metu gyventojai pritartų tokiai nuostatai: „Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu". Sumanu. Vyksta lošimas iš didelės sumos. Remiantis labiausiai pesimistiškais duomenimis, nuo nepriklausomybės paskelbimo iš Lietuvos jau išvažiavo apie 850 tūkst., t.y. ¼ gyventojų. Dalis jų jau turi arba siekia gauti šalies, kurioje gyvena, pilietybę, o pagal šiuo metu galiojančią tvarką tai reiškia, kad jie turi atsisveikinti su Lietuvos pilietybe. Nurodyto Konstitucijos straipsnio pakeitimas reikštų, kad „sūnūs paklydėliai“ galėtų išsaugoti pilietines teises ir atvirkščiai. Valstybė – bent jau žiūrint formaliai – irgi išlaikytų bent dalį po pasaulį išsiliejančio pilietinio audinio. Gal netgi užtikrinant galimybę jį atstatyti.

Kaipgi? Įdomų būdą prieš kelias dienas pasiūlė jaunas „Nordea Bank Lietuva" ekonomistas Žygimantas Mauricas. Pareivis, kuris 6 metus gyveno net septyniose šalyse, ir galiausiai grįžo į Lietuvą su atviru protu ir naujoviška teorija. Konferencijoje „restart Vilnius“ jis leptelėjo, kad Vilnius gali tapti kultūriniu, ekonominiu ir moksliniu Europos centru...su sąlyga, kad atsikratys praeities fobijų ir atsivers senosios Žečpospolitos gyventojams. Konkrečiai kalbant... lenkams, baltarusiams ir ukrainiečiams, kadangi, Ž. Maurico nuomone, didesnę reikšmę turi gyventojų kokybė, o ne skaičius. Ekonomistas-idealistas mano, kad daugiakultūriškumas irgi yra kokybė.

„Vilnius turi unikalią galimybę tai pasiekti, nes nuo seno buvo multikultūrinis miestas, pritraukdavo įvairių tautybių žmones. (...) Tai mums ant lėkštutės padėta, bet mes to potencialo nepasiimame“, – štai tokių erezijų šis klajūnas prikalbėjo konferencijos dalyviams, o portalas DELFI paplatino jas neįmantriu pavadinimu „Ž. Mauricas ragina į Vilnių vilioti baltarusius, lenkus bei ukrainiečius“. Trumpai pasakysiu, kad omeny jis turėjo visų pirma talentingų ir atvirų (kaip jis) žmonių viliojimą. Prisipažinsiu, kad pagal tokią idėją suformuotą Vilnių – daugiakultūrį, atvirą ir tolerantišką – iš Niurnbergo grįžčiau net pėsčiomis... 

Tačiau kol kas luktelsiu, nes praeities demonai mūsų šalyje dar tebegyvi. Pastaruoju metu juos suvažiavime atgaivino Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos senieji kareiviai. Šiuos demonus seniokai bandė gaivinti pikta rezoliucija, kurioje rašoma, kad LLRA „puoselėja utopinę viltį kada nors prisijungti prie Lenkijos", o šiam tikslui pasiekti bando „kenkti gerėjantiems Lietuvos - Lenkijos santykiams“. Stebina mane tokia mintis. Tikriausiai kiekvienas pritars, kad toks sujungimas yra lengviau įgyvendintinas turint gerus santykius, o ne blogus. Nebent Lenkija užpuls mus, bet toks scenarijus yra mažai tikėtinas. Atvirkščiai: Lenkijos gynybos ministras Tomasz Siemoniak bando įkalbinti mūsų Juozą Oleką „suaktyvinti veiksmus bendrosios saugumo ir gynybos srityje“. Juk ne vieni nuo kitų ketiname gintis?

Lucyna Schiller