Šiandien stovime po kryžiumi. Žvelgiame į kryžių. Ne tik medituojame, bet konkrečiai apsisprendžiame kam ir kaip padėti. Šį vakarą daroma rinkliava Šventosios Žemės krikščionims. Tai gali būti mūsų akivaizdus atsakas, kad mums yra svarbūs broliai ir seserys, kurie saugo istorinį atminimą tose visiems krikščionimis brangiose vietose. Ir mūsų paaukoti pinigai nebus tik statistika, kad surinkome tam tikrą skaičių aukų, bet tai bus konkretus mūsų žmogiško rūpesčio ženklas.
Jonas Paulius II savo enciklikoje Dives in Misericordia rašė: „Kryžius yra tarsi amžinosios meilės prisilietimas prie skaudžiausių žmonijos žaizdų“ (DM, 8). Galime pratęsti, jog tai yra Evangelija, kuri parašyta ne iškalbinga kalba gražiai iliustruotoje knygoje, bet ji parašyta perdurtame ir kraujuojančiame kūne, kenčiančiame ant kryžiaus. Tai yra Dievo išmintis, apie kurią apaštalas Paulius kalba pirmame Laiške Korintiečiams, sakydamas: „žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 18). Tai yra toji išmintis, kurią Jėzus kviečia mus kasdien priimti: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9, 23). Deja, tokia tiesa – be kryžiaus – nėra išganymo.
Tikėjimas, kuris klesti ir plečiasi tik tada, kai viskas lengva ir patogu, neturi nieko bendra su Didžiuoju penktadieniu ar Velykų sekmadieniu. Tikėjimas, kuris viską matuoja vien gera nuotaika ir maloniu laiko praleidimu, nėra tikras evangelinis tikėjimas. Palaimintasis dominikonų vienuolis Pierre’as Claverie, Alžyro miesto Orano vyskupas ir kankinys, 1996 metais buvo nužudytas radikalių islamistų. Likus keliems mėnesiams iki tragiškos žūties, sakydamas homiliją, pabrėžė svarbią mintį: „Manau, kad šiandien Bažnyčia miršta dėl to, kad nėra pakankamai arti savo Viešpaties kryžiaus. Kad ir kaip paradoksaliai tai atrodytų, […] jos gyvybingumas, viltis ir vaisingumas kyla būtent iš ten. Ne iš kitur, ne kitaip. Visa kita“, – sakė jis, – „tėra tik vitrinos, žemiška iliuzija. Ji apgaudinėja save ir pasaulį, kai prisistato kaip galia tarp kitų galių, kai save parodo tik kaip humanitarinė organizacija ar kaip efektingas evangelinis judėjimas“. Ji gali spindėti, bet tai nebus toji meilės ugnis, apie kurią Giesmių giesmės knyga mini žodžiais, kad ji yra „stipri kaip mirtis“. Aistros skonį mums leido pajusti Jėzus, kuris moko savo pavyzdžiu: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 9).
Netrukus visi panirsime į tylą. Netrukus išsiskirstys minia, stovinti prie Jėzaus kryžiaus ir stebinti Jo egzekuciją. Tačiau šalia liks tie, kurie yra patys ištikimiausi. Ir tada dar iškalbingesnis taps Jėzaus žodis, pasakytas kryžiaus soste, kurio žinia – mylėti vieniems kitus.
Todėl mes, atsiliepdami į Jo meilę, prisiminkime visas kenčiančių žmonių istorijas, apie kurias nerašo laikraščiai ir nerodo televizija. Bet jos yra, jos niekur nedingsta. Jas mato ant kryžiaus esantis Jėzus, nes Jis yra pakeltas aukštyn virš žemės. Jam svarbus kiekvienas žmogus.
Netrukus sustosime visuotinėje maldoje melstis už visus, kurie šiuo metu stovi savo gyvenimo kryžiaus papėdėje. Negalime savo žodžių malda aprėpti viso to, ką mato dieviškoji Jėzaus širdis, bet turėkime intenciją bent savo mintimis šį vakarą stabtelėti prie kiekvieno, kuriam reikia mūsų maldų ir palaikymo.
Būkime tokia Bažnyčia, kuri ne tik stebi Jėzaus ir pasaulio kančias, bet ir stovi kartu kryžiaus papėdėje apglėbdama kiekvieną kenčiantį. Amen.
Vyskupas Darius Trijonis
Homilija Kristaus Kančios pamaldose didįjį Penktadienį Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, 2024-03-29
