Didžiulė Europos Sąjungos sostine laikomo miesto valstybės skola verčia jo valdytojus imtis drakoniškų taupymo priemonių, o tai, be kita ko, lemia šio turtais garsėjančio miesto infrastruktūros ir komunalinių paslaugų būklę: reguliariai įgriūva ištisi kelių ruožai, 500 km komunalinių tinklų vamzdžių būtina skubiai keisti, tačiau niekas to nedaro, nes nėra pinigų. Paradoksas vertas Nobelio ekonomikos premijos. Briuselio vizitinė kortelė yra jos centrinė Midi geležinkelio stotis, kuri, kaip baksnoja Matušak, tapo visokio plauko vagių, plėšikų ir kitų neaiškių personažų landyne. Per metus ši kompanija Belgijos sostinės svečius ir pačius belgus apiplėšia net 10 000 kartų. Gėda ir dar kartą gėda miestui, į kurį užsieniečiai atvyksta tokiomis ekskliuzyvinėmis linijomis, kaip Eurostar ar Thalys.
Apie liūdnai pagarsėjusį emigrantų gyvenamą ir dėl to „no-go zone“ tapusį Briuselio Molenbeko rajoną, parašyta daug sensacingų straipsnių. Kalbant apie bankrutavusios Europos Sąjungos sostinės funkcionavimą galima dar būtų parašyti epigramą. Užrašą apie tai, kaip belgų antiteroristai bandė sulaikyti po išpuolio Paryžiaus „Bataclan“ klube susektą islamistą būtent Molenbeko rajone.
Turėjo ten įvažiuoti tanketėmis vidury baltos dienos, kuo greičiau suimti islamistą ir kuo skubiau tiesiog sprukti iš rajono, nes ruošdamiesi riaušėms vietos gyventojai jau buvo pradėję mėtyti akmenis į juos.
Briuselio policininkus, ko gero, taip pat ištinka šokas, kai perskaito laikraščiuose, kad rengiamos futbolo rungtynės tarp jų miesto klubo ir, tarkime, kurios nors Magribo šalies komandos. Kad ir koks būtų rezultatas, armagedonas Briuselio gatvėse garantuotas. Mat afrikiečių kilmės vietos sirgaliai arba garsiai švęs pergalę, arba lygiai taip pat (o gal net labiau) lies įtūžį dėl pralaimėjimo. Tuomet visada garsiajam Briuselio istorinių pastatų barokui gresia mirtinas pavojus būti nuniokotam lyg po laukinių hunų antpuolio. Toks šiandien gyvena Briuselis – parodomųjų turtų, griūvančių rajonų ir vagių landynių miestas.
Tačiau trumpam sugrįžkime prie termino „nešalis“, kuriuo Belgiją apibūdino garsiausias britų euroskeptikas Nigel Farage’as. Tuo jis siekė pabrėžti šios iš faktiškai dviejų viena kitos neapkenčiančių tautų – valonų ir flamandų – sudarytos valstybės būties dirbtinumą. Abi šios tautos po vienos valstybės stogu gyvena priverstinai „europossąjunginiam“ Briuseliui grasinant, kad atsiskyrimo ir Belgijos subyrėjimo atveju eurokratai išsikels iš jos sostinės ir atims iš jos pragyvenimo šaltinį. Nes Briuselis didžiąja dalimi gyvena (nenorėčiau sakyti, kad parazituoja) iš ES institucijų dotacijų, legionų ES lobistų, savotišką miestą mieste sukuriančių beveik 50 tūkst. klerkų ir Europos Parlamento narių kvietimu į miestą atvykstančių nesuskaičiuojamų minių euroturistų, kad išleistų ten pinigus iš bedugnės Europarlamento kasos. Taigi, Belgija yra dirbtinė šalis ir dirbtinai yra palaikoma gyva. Kur po kiekvienų parlamento rinkimų nepavyksta sudaryti vyriausybės net per šešis mėnesius, nes viena kitai priešiškos partijos negali susitarti. O kai vargais negalais sukandus dantis joms pavyksta susitarti, sudaroma didžiulė dubliuota vyriausybė. Mat beveik kiekvienas postas, kiekviena politiko kėdė dubliuojama, subalansuojama kitu postu ir kita kėdė konkuruojančios nacijos politikui. Jei valonas paskiriamas vadovauti „A“ ministerijai, būtinai flamandui turi atitekti dubliuota „A“ ministerija.
Turbūt nereikia sakyti, kad toks monstriukas yra itin biurokratiškas ir labai neekonomiškas. Jau šių metų birželį valonų ir flamandų laukia dvigubi rinkimai į Europos Parlamentą ir nacionalinį parlamentą. Atspėsiančiam, kas laukia Belgijos po šių rinkimų – karališkasis žirgas.
Tačiau skolose skendi ne tik Briuselis ar Belgija. Skęsti pradeda ir pati Europos Sąjunga. Jos biudžetas „neužsisagsto“ paėmus 800 mlrd. eurų paskolų vadinamajam Ekonomikos gaivinimo fondui, kuris buvo sumanytas nuo COVID-19 pandemijos nukentėjusių ES šalių ekonomikai gelbėti. Europos Komisijos eurokratai paskolą pasiėmė, tačiau dėl legendinio jų biurokratizmo, neefektyvumo, išlaidumo ir prie to prisidėjusios didelės infliacijos iškilo „mažytė“ problema su jos aptarnavimu. Skola turėjo būti finansuojama iš nuosavų ES išteklių, turėjusių atsirasti iš kelių šaltinių. Svarbiausias jų – kriptovaliutų mokestis, kuris europiečiams bus taikomas prisidengus duokle iš ETS 2. Tai duoklė, kurią Briuselis ketina rinkti iš valstybių narių už automobilių eksploatavimą, namų šildymą, skrydžius lėktuvais. Kaip žinoma, visais minėtais atvejais į atmosferą išmetamos kenksmingos CO2 dujos, nes automobiliai turi išmetimo vamzdžius, namai – kaminus, o lėktuvai – turbinas. Todėl eurokratai nusprendė, kad Briuselis turėtų nustatyti mokestį, primenantį kadaise monarchų taikytą valstiečiams. Nežinau, ar karvės bus įtrauktos į sąrašą, nes jos irgi leidžia dujas pirmyn ir atgal ir gadina orą. Briuselio klerkai, nors jų yra legionas, vis dar nesugeba suskaičiuoti visų kaminų, išmetimo vamzdžių, karvių, bulių ir turbinų ir dėl to turbūt jiems sunkiai sekasi susisteminti naują mokestį, o tai reiškia, kad Briuselis turi problemų su „kovidinės“ skolos apmokėjimu.
Vos kvėpuoja toji Sąjunga gyvendama nuo krizės iki krizės. Bet vis tiek nori dar daugiau galių ir kompetencijų. Nori sukurti supervalstybę ir eurokolchozą, kur iš naujo pasisveikins ne tik valonbai su flamandais, bet ir graikai su švedais, lietuviai su portugalais, italai su rumunais ir taip toliau ir panašiai.
Tačiau blogą padėtį galima ištaisyti. Birželio mėnesį vyks Europos Parlamento rinkimai, kurių Briuselio elitas laukia su didžiuliu nerimu. Tereikia, kad laimėtų konservatoriai ir jų eurokolchozas keliaus ten, kur ir atsidūręs Lietuvoje mums gerai žinomas kolchozas. Į istorijos šiukšlyną...
Tadeusz Andrzejewski,
Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys
