Pasak Simonos Luninos, pedagogės, koordinatorės, Helsinkio privataus tarptautinio darželių tinklo generalinės direktorės ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos magistrės, Europos švietimo sistema turi nemenką patirtį ugdant tautinių mažumų vaikus, tačiau vis dar yra labai mažai tyrimų, kurie analizuotų pabėgėlių vaikų ugdymą. Lietuva pirmą kartą susiduria su tokiu pabėgėlių šeimų su vaikais srautu, tad natūralu, jog iki šiol Lietuvoje nėra pakankamai patirties ugdant pabėgėlių vaikus bei atliktų su tuo susijusių tyrimų.

Programos neatitinka pabėgėlių vaikų ugdymosi poreikių

Specialiai parengtų pabėgėlių vaikų ugdymui skirtų programų Lietuvoje nėra. Anot S. Luninos, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos parengti įstatymai, programos bei rekomendacijos ikimokyklinio bei priešmokyklinio ugdymo įstaigų vadovams, tėvams bei mokytojams yra pasenusios bei neatnaujintos ir neatitinka pabėgėlių vaikų ugdymosi poreikių.

„Nei vienoje iš šiuo metu turimų programų rekomendacijų, skirtų ikimokyklinio bei priešmokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojams, nėra minimas vaikas, turintis pabėgėlio statusą ir atskiras dėmesys tokių vaikų ugdymui nėra skiriamas. Iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama pabėgėlių asmenų integracijai bei socializacijai ir labai mažai dėmesio skiriama pabėgėlių vaikų ugdymui bei švietimui, tad mes atlikome tyrimą apie ikimokyklinio ugdymo mokytojų patirtis dirbant su pabėgėlių vaikais“, - sakė S. Lunina, minėtą tyrimą atlikusi drauge su VDU docente dr. Vaida Jurgile.

S. Luninai ne vienerius metus pačiai teko dirbti su pabėgėlių vaikais Suomijos ikimokyklinio ugdymo įstaigose, tad ji puikiai žino, ką patiria mokytojai, kurie su tuo susiduria pirmą kartą savo darbinėje praktikoje.

„Man buvo įdomu išsiaiškinti, kaip Lietuvos švietimo sistema, mokytojai, švietimo skyriai tvarkėsi su Lietuvos neteisėtų migrantų bei pabėgėlių krize, kai pasienyje su Baltarusija į Lietuvą pateko didelis skaičius neteisėtų migrantų, o ketvirtadalis šių pabėgėlių sudarė nepilnamečiai, - sakė ji. – Esamą situaciją nulėmė ir įvykiai Ukrainoje, kada Rusija įsiveržė į Ukrainos valstybę – pabėgėlių skaičius visoje Europoje išaugo milijonais, o Lietuvoje vienu metu buvo užregistruota apie 80 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos“.

Turėtų būti sprendžiama visuotiniu bei valstybiniu lygmeniu

Pabėgėlių krizė pasaulyje ir Europoje nėra naujas reiškinys, tačiau akivaizdu, jog dėl geopolitinių neramumų pabėgėlių skaičius visame pasaulyje didėja, neaplenkiant ir Lietuvos. VDU docentė V. Jurgilė sako, kad didėjančio pabėgėlių skaičiaus integracijos į ugdymo procesą problema turėtų būti sprendžiama visuotiniu bei valstybiniu lygmeniu.

„Viena didžiausių pastebimų problemų šiai dienai yra tai, jog Lietuva neturi jokių parengtų specialių gairių, rekomendacijų, ugdymo planų, kurie atlėptų pabėgėlių vaikų ugdymą bei padėtų mokytojams dirbti tokiose grupėse. Kitas dalykas, jog skiriamas dėmesys pabėgėlių vaikams yra labiausiai koncentruojamas į mokyklinio amžiaus vaikus ir pamirštama ankstyvojo ugdymo reikšmė vaiko vystymuisi, pamirštami tokie aspektai kaip kalba, integracija, socializacija ir kiti esminiai vaiko vystymosi etapai.

Norint geriau suprasti pabėgėlių vaikų švietimo situaciją visame pasaulyje, norėjosi išanalizuoti ne tik pačius geriausius ir sėkmingiausius pavyzdžius, bet ir panagrinėti šalis, kurios ypatingai sunkiai tvarkėsi su pabėgėlių krize dėl didžiulio pabėgėlių srauto savo šalyse. Visiems gerai žinomos šalys, kurios susidūrė su pabėgėlių krize, tai buvo Graikija, Turkija, Libija ir kt. Jos vienos pirmųjų patyrė tokį antplūdį ir ieškojo būdų, kaip integruoti ne tik pabėgėlius, bet ir jų vaikus, įskaitant jų ugdymo galimybes“, - pasakojo pašnekovė.

Nėra lygiaverčiai vien jau dėl išgyventos skaudžios patirties

S. Lunina trumpai pristatė situaciją Turkijoje, kuri turi ilgą imigracijos ir emigracijos istoriją bei yra sukaupusi didžiulę patirtį dirbant su pabėgėliais ir jų vaikais. 2018 metais kone pusė pabėgėlių buvo apgyvendinti Turkijoje, iš kurių apytiksliai vienas milijonas – mokyklinio amžiaus vaikai.

Libijoje dirbantys mokytojai susidūrė su didžiuliais iššūkiais: mokytojai Libijoje per dieną dirbo su kone 105 vaikais, jiems nuolat trūko ugdymo medžiagos, knygų, mokymosi sąlygos buvo labai prastos.

2017-2018 metais Graikijoje atliktame tyrime mokytojai kaip didžiausią iššūkį akcentavo kalbos barjerą, taip pat menką mokinių raštingumo lygį, mokymo medžiagos trūkumą, pasirengimo dirbant su kitų kultūrų bei religijų vaikais trūkumą.

2015 metais Švedijoje atliktas tyrimas parodė panašias aktualijas, kaip ir Graikijoje: mokytojų pasirengimo ir patirties trūkumas, nežinojimas, kaip integruoti tokius vaikus bei koks dėmesys turėtų būti suteikiamas vaikams, atvyksiantiems iš karo zonos. Trūko informacijos apie kitų šalių kultūras, religijas bei tradicijas. Kita vertus, Švedija, kaip ir Norvegija, Suomija ar Danija, skiria ypatingai daug dėmesio bei lėšų pabėgėlių vaikų valstybinės kalbos ugdymui.

„Dėl Lietuvos pasirengimo stokos priimti ir ugdyti pabėgėlių vaikus, esamos programos nebuvo tinkamai adaptuotos, atitinkamas dėmesys jų išankstiniam parengimui taip pat nebuvo skiriamas. Nepakankamai skiriama dėmesio migrantų vaikams ar tautinėms mažumoms, norint užtikrinti kokybišką pabėgėlių vaikų ugdymosi procesą Lietuvoje, nes pabėgėlio statusą turinčių vaikų ir imigrantų vaikai nėra lygiaverčiai vien jau dėl išgyventos skaudžios patirties bei kitų psichologinių aspektų“, - akcentavo S. Lunina.

Ką reiškia dirbti su vaiku, atvykusiu iš karo zonos?

Mokytojų parengimas yra vienas svarbiausių faktorių, norint užtikrinti kokybišką ugdymą. Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje vis dar trūksta tinkamo mokytojų parengimo darbui su pabėgėliais vaikais. Parengtos valstybinės bendrojo ugdymo programos neskiria pakankamai dėmesio pabėgėlių vaikų poreikių užtikrinimui.

Vienas pagrindinių iššūkių, anot pašnekovių, yra kalbos barjeras. Tyrime buvo atskleistos tokios problemos kaip užsienio kalbos įgūdžių stoka, administracijos pagalba stoka, sudėtingas bendravimas su tėvais kita kalba, mokytojai dažnai patys turėjo versti informaciją šeimoms.

„Tyrimo metu išryškėjo ne tik kasdienės mokytojų patirtys, bet ir atskleidžiamos jautrios akimirkos, ką reiškia dirbti su vaiku, atvykusiu iš karo zonos. Čia išryškėjo tokie iššūkiai kaip kitakalbio vaiko socializacija, kultūriniai skirtumai, pabėgėlių vaikų adaptacija, darbas su vaiku iš karo zonos, santykiai su šeimomis, kurios girdėjo šūvius ir krentančias bombas.

Atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, su kokiais jausmais susiduria mokytojai, ugdantys pabėgėlių vaikus. Mokytojas tampa viską galintis vienišas karys mūšio lauke, kuris ne tik privalo gerai atlikti savo darbą, bet ir dirbti su savimi bei savo vidiniais išgyvenimais. Išryškėjo pagalbos trūkumas, administracijos neveiksnumas, santykių su kolegomis problemos, karo sukelta psichologinė įtampa, vienišumas ir perdegimas“, - pasakojo V. Jurgilė.

Būtina profesionali pagalba ir parama

Tyrimų rezultatai parodė, jog mokytojai susiduria su programų trūkumu bei jų nesuderinamumu ugdant pabėgėlių vaikus, kai kalbame apie vaikų pasiekimų vertinimą. Trūksta tinkamų programų pabėgėlių vaikų ugdymui, įžvelgiamas pateiktų gairių bei rekomendacijų paviršutiniškumas, nes, anot mokytojų, pabėgėlių vaikai valstybei yra antrame plane.

„Viso tyrimo metu labiausiai išryškėjo svarbiausia tema, kuri ir tapo pagrindine darbo išvada – tai mokytojų vienišumas dirbant ir ugdant pabėgėlių vaikus. Ikimokyklinio ugdymo mokytoja, ugdanti pabėgėlių vaikus, tampa viską galinti, nes pabėgėlių vaikų ugdymo proceso metu ji yra viena, o reikiamos pagalbos trūkumas tampa kasdiene norma. Tyrimas parodė, jog mokytojai susiduria su kitų profesionalų pagalbos stoka priimant ir ugdant pabėgėlių vaikus, taip pat bendravimo trūkumu su kolegomis“, - tyrimo išvadomis dalijosi S. Lunina.

Anot jos, svarbiausia, ką atskleidė tyrimų rezultatai, yra tai, kad mokytojai jaučiasi vieniši, perdegę, jaučia karo sukeltą psichologinę įtampą: „Mokytojų vienišumas turi įtakos ne tik mokytojų psichologinei sveikatai, bet ir atsispindi darbo rezultatuose – pasireiškia mokytojų perdegimas bei išryškėja darbinės motyvacijos stoka ugdant pabėgėlių vaikus. Profesionalios pagalbos ir reikiamos paramos suteikimas mokytojams dirbant ir ugdant pabėgėlių vaikus tiesiogiai turi įtakos mokytojų psichologinei savijautai. Ugdymo įstaigų administracijos aktyvus įsitraukimas į pabėgėlių vaikų ugdymo procesą užtikrintų, kad mokytojai jaustų palaikymą bei profesinę pagalbą“.

VDU inf.