2022 metais buvo užregistruota 7842 nusikaltimai numatyti Baudžiamojo kodekso 140 straipsnyje – fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas. Tik apie pusė tokių bylų atkeliavo į teisminį nagrinėjimą. Kitais atvejais bylos paprastai būna nutraukiamos arba sustabdomos. Į šią kategoriją yra įtraukiami ir nusikaltimai artimoje aplinkoje.

Pamatę antraštę žiniasklaidoje apie smurtą artimoje aplinkoje, asmenys dažnai įsivaizduoja sužalojimus, smūgius ir pan., tačiau ar galima situacija, jog asmuo gali būti nuteistas už tokius veiksmus, kai kito asmens nesužalojo, o tik sukėlė jam skausmą?

Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalis numato specifinį subjektą prieš kurį naudojamas smurtas – artimas giminaitis. Baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu. Taigi tam, kad kiltų atsakomybė, būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdyta sveikata ar jis trumpam susargdintas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama – baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai nustatoma, kad sukelti atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

Taigi, kai sužalojimai nustatomi, viskas kaip ir aišku. Tačiau kaip yra tais atvejais, kai jokių sužalojimų nėra, tačiau nukentėjusysis tikina patyręs fizinį smurtą?

Teismai yra ne kartą išaiškinę, jog vien tik vieno asmens sąlytis su kito asmens kūnu dar savaime nereiškia nusikaltimo padarymo. Toks sąlytis kitam asmeniui turi sukelti arba nežymų sveikatos sutrikdymą, arba fizinį skausmą. Jei fizinių sužalojimų nėra, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų buvo pajutęs skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą.

Norint įrodyti fizinio skausmo sukėlimą svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus. Iš tiesų savavališko fizinio sąlyčio su kito asmens kūnu metu kitas asmuo gali jausti nemalonų pojūtį, bet tai savaime nereiškia fizinio skausmo, kaip numato Baudžiamasis kodeksas.

Jei byloje nepavyksta nustatyti šių aplinkybių, asmuo negali būti nuteisiamas.

Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat draudžiama veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai (kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti), turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Taigi, ikiteisminis tyrimas dėl fizinio skausmo pradedamas praktiškai visada gavus pranešimą apie tai, tačiau didelė dalis jų nutraukiama net nepasiekus teismo. Na o, kai sprendžia teismas, jis nustato ar padaryti veiksmai yra tokie pavojingi, kad dėl jų turi kilti baudžiamoji atsakomybė. Fizinio skausmo sukėlimas ne visada gali būti vertinamas, kaip nusikaltimas baudžiamosios teisės požiūriu, tačiau jei teismas asmenį nuteisia, jis gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.