Vertinant darbo rinką, dažnai teigiama, kad viešasis sektorius nėra konkurencingas, lyginant su privačiu. Siekiant keisti tokią situaciją, pristatoma ir valstybės tarnybos reforma, kuria siekiama užtikrinti konkurencingą darbo užmokestį, modernizuoti žmogiškųjų išteklių valdymą, ugdyti valstybės tarnautojų kompetencijas ir kt. Tačiau verta pasigilinti, kokia iš tiesų ekonominė situacija yra abiejuose šiuose sektoriuose.
Vidutinis darbuotojų skaičius privačiame sektoriuje yra linkęs didėti. Remiantis valstybės duomenų agentūros duomenimis, jis 2021 metais išaugo 6 procentiniais punktais, lyginant su 2012-aisiais. Atitinkamai viešajame sektoriuje vidutinis darbuotojų skaičius minėtu dydžiu susitraukė. Apskritai, pastarajame sektoriuje darbuotojų mažėjimo tendencija yra pastebima visu tiriamu laikotarpiu – paskutinius devynerius metus. Žinoma, orientuotis reikėtų ne į kiekybę, o į kokybę, tad vidutinio darbuotojų skaičiaus mažėjimas viešajame sektoriuje pats savaime nėra blogas dalykas. Svarbiausia, kad valstybės funkcijos būtų tinkamai vykdomos, o žmogiškieji ištekliai būtų kompetentingi, savo srities ekspertai.
Mėnesinis užmokestis viešajame sektoriuje – ženkliai didesnis
Viešasis sektorius dominuoja vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio „į rankas“ srityje. Pagal valstybės duomenų agentūros duomenis, pastarasis užmokestis viešajame sektoriuje yra ženkliai didesnis, nei privačiame (įskaitant individualias įmones). Pavyzdžiui, 2012 m. jis buvo didesnis 64 eurais, o 2021 m. – 91,1 euru. Tačiau remiantis šiais duomenimis negalima vienareikšmiškai teigti, kad viešasis sektorius yra efektyvesnis už privatų. Šiuo atveju tikslinga peržiūrėti viešojo sektoriaus darbo užmokesčio apmokėjimo struktūrą ir kritiškai ją įvertinti, tikslinti bei koreguoti šiandienos kontekste.
Vis dėlto, priešinga situacija yra pastebima apžvelgiant įmones, kuriose dirba 10–49 arba 50–249 darbuotojai: šių dydžių privataus sektoriaus įmonėse 2021 m. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis „popieriuje“ buvo didesnis nei viešajame sektoriuje (atotrūkis atitinkamai siekė 132,9 ir 188,6 eurus). Taigi darbo užmokestis didesnėse privataus sektoriaus įmonėse yra konkurencingesnis už viešojo.
Biudžetinių įstaigų darbuotojų vidutinis mėnesinis darbo užmokestis „popieriuje“ 2021-aisiais buvo gan įvairus. Antai didžiausias jis buvo Vilniaus apskrityje, kur siekė 1850,1 eurų, o mažiausias – Utenos apskrityje (1426,4 eurai). Akivaizdu, kad reikėtų telkti didesnį dėmesį į Lietuvos regioninę politiką ir skatinti periferijų patrauklumą.
Tarp pelningiausių sričių – finansai, draudimas, ryšiai ir mokslas
Viešojo sektoriaus veiklos, kuriose 2021 metais buvo užfiksuotas didžiausias vidutinis valandinis darbo užmokesčio dydis „popieriuje“, priklausė šioms trims rūšims: finansinė ir draudimo veikla; informacija ir ryšiai; profesinė, mokslinė ir techninė veikla. Minėtose veiklos rūšyse 2021 m. buvo užfiksuotas didžiausias vidutinis valandinis darbo užmokesčio dydis „popieriuje“ – jis siekė atitinkamai 16,61, 14,31 ir 11,75 eurų. Privačiame sektoriuje (be individualių įmonių) taip pat dominuoja minėtos ekonominės veiklos rūšys, tačiau skiriasi vidutinio valandinio darbo užmokesčio įkainis „popieriuje“, kuris buvo visais atvejais didesnis, išskyrus finansinę ir draudimo veiklą.
Mažiausiai pelningos ekonominės veiklos rūšys pagal vidutinio valandinio darbo užmokesčio įkainį „popieriuje“ buvo meninė, pramoginė ir poilsio organizavimo veikla tiek viešajame (7,56 eurai), tiek privačiame (be individualių įmonių; 6,99 eurai) sektoriuose. Viešajame sektoriuje dar galima išskirti ir nekilnojamojo turto operacijas (7,90 eurai) bei didmeninę ir mažmeninę prekybą; variklių transporto priemonių ir motociklų remontą (8,01 eurą). Privačiame sektoriuje (be individualių įmonių) verta paminėti ir apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veiklą (6,07 eurai) bei administracinę ir aptarnavimo veiklą (7,52 eurai).
Užmokestis augs lėčiau, nei pernai
Nepaisant to, kad nuo šių metų sausio 1 d. minimali mėnesinė alga „popieriuje“ padidėjo šimtu dešimčia eurų iki 840 eurų, tačiau prognozuojama, kad vidutiniškai darbo užmokestis šiais metais nebeaugs taip sparčiai, kaip 2022 m. Pavyzdžiui, Lietuvos bankas prognozuoja, kad darbo užmokesčio augimas 2023 m. turėtų siekti 9,1 proc., t. y. bus 3,7 procentiniais punktais mažesnis nei 2022 m. Finansų ministerija prognozuoja nuosaikesnį darbo užmokesčio augimą 2023 m. – 8,4 proc. Džiugi žinia ta, kad infliacija nebeturėtų pasiekti dviženklio skaičiaus. Tiek Finansų ministerija, tiek Lietuvos bankas prognozuoja, kad 2023 m. ji turėtų būti lygi 9,4–9,5 procentams. Visgi prognozuojama infliacija turėtų būti didesnė nei darbo užmokesčio augimas. Įvertinus visa tai, patartina atsakingai planuoti, valdyti ir kaupti arba investuoti turimus pinigus.
Apibendrinant, nors viešajame sektoriuje dirba vidutiniškai mažiau darbuotojų nei privačiame, tačiau gaunamas vidutinis darbo užmokestis „į rankas“ yra 91,1 euru didesnis. Tiesa, didesnėse įmonėse pastebima priešinga tendencija. Sąlyginai patraukliausia situacija viešajame sektoriuje yra Vilniaus apskrityje, finansinėje ir draudimo veikloje, informacijos ir ryšių srityje bei profesinėje, mokslinėje ir techninėje veikloje. Visgi, orientuotis reikėtų ne į darbuotojų kiekybę, o į kokybę, kuriamą pridėtinę vertę.
Kaip bebūtų, verslas vaidina svarbų vaidmenį. Pavyzdžiui, 2021 m. Lietuvoje veikė beveik 300 tūkst. įmonių – dešimčiai gyventojų teko šiek tiek daugiau nei po vieną įmonę. Dauguma jų vykdo prekybos veiklą. Individualia veikla užsiima apytiksliai 200 tūkst. asmenų. Tarp veikiančių įmonių (be žemės ūkio, finansų ir draudimo veiklų) daugiausia, t. y. beveik 95 proc. nefinansinių įmonių, sudarė labai mažos įmonės, kuriose dirbo iki 9 dirbančiųjų. Taigi tiek viešasis, tiek privatus sektorius yra svarbūs ir turėtų būti konkurencingi.
Pranešimo spaudai inf.
