Salų valdymo klausimas – ne tik nacionalinio pasididžiavimo, bet ir ekonominės naudos
Dokdo/Takešimą sudaro nedidelių negyvenamų salelių grupė Japonijos (Rytų) jūroje tarp Korėjos pusiasalio ir Japonijos salyno, tačiau sudėjus jų plotą jis nesiekia net 0,2 kvadratinio kilometro. Nors šios salelės iš pirmo žvilgsnio neturi didelės strateginės naudos, tai yra ne tik principo klausimas. Teritorijos jūrose supa išskirtinė ekonominė zona, suteikianti teisę į ekonominę veiklą, tokią kaip žvejyba ar gamtos išteklių gavyba. Remiantis įvairiais šaltiniais manoma, jog aplink Dokdo/Takešimą dunkso gamtinių dujų klodai, tad efektyvus salų valdymas yra ne tik nacionalinio pasididžiavimo, bet ir ekonominės naudos klausimas. Ir vis dėlto, viešojoje erdvėje šie argumentai dažniausiai išsakomi pridengiant nacionalinio orumo, istorinio teisingumo ir šimtamečių tradicijų tropais.
Teritorinis ginčas dėl Dokdo/Takešimos vyksta jau kurį laiką, periodiškai iškildamas į viešąją erdvę. Iš pastarojo dešimtmečio galima išskirti 2013 m. Tokijo nacionalinio saugumo strategiją, kurioje Japonija buvo pareiškusi, jog yra pasiruošusi spręsti teritorinius ginčus dėl Dokdo/Takešimos „taikiai ir laikantis tarptautinės teisės normų“, tačiau 2018 m. su gynyba susijusiuose dokumentuose pradėjo kaltinti Pietų Korėją dėl neteisėtos salų okupacijos. Šį kartą į dokumentų pataisą įtraukta pretenzija į Dokdo/Takešimą, kas lėmė Pietų Korėjos vyriausybės nerimą ir dėl to išreikštą griežtą protestą prieš „neteisėtą“ norą „okupuoti“ Dokdo. Anot Pietų Korėjos (o taip pat ir pagal Japonijos naratyvą), salelės yra istoriškai, geografiškai ir pagal tarptautinę teisę korėjiečių teritorija, todėl ragina Japoniją pretenziją atsiimti. Pietų Korėjos atstovai taip pat perspėja, kad griežtai reaguos į bet kokias provokacijas dėl šios teritorijos ir tikina, kad tokia Japonijos vyriausybės retorika yra trukdis Korėjos ir Japonijos ateities santykiams.
Korėjiečiai japonų okupaciją prisimena kaip vieną tamsiausių Korėjos istorijos laikotarpių
Abi šalys glaudžiai sieja istorija – ne tik dėl ankstyvųjų kultūros mainų, prasidėjusių dar prieš mūsų erą, bet ir dėl Japonijos okupacijos. Japonija buvo užėmusi Korėjos pusiasalį nuo 1910 metų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, nors Japonijos įtaką pusiasalyje buvo galima matyti jau nuo laimėto Rusijos-Japonijos karo. Korėjiečiai japonų okupaciją prisimena kaip vieną tamsiausių Korėjos istorijos laikotarpių, kai buvo išnaudojama darbo jėga, iškilo „paguodos moterų“ klausimas, bei metas, kai Korėjos tradicijos bei kultūra buvo naikinami ir keičiami japoniškosiomis.
Būtent dėl pastarosios priežasties dvišaliai santykiai yra vis dar kamuojami praeities šmėklų, nors jie buvo oficialiai atkurti ir normalizuoti 1965 m. JAV inciatyva. Dėl šaltojo karo ir reikšmingos JAV įtakos abejoms Rytų Azijos valstybėms, bendradarbiavimas tarp šių šalių turėjo sukurti atsvarą Sovietiniam blokui, kurį regione atstovavo Kinija, Šiaurės Korėja ir Sovietų sąjunga (neskaitant Pietryčių Azijoje vykusių įtakos zonų persidalinimo). Atkūrus diplomatinius santykius bendradarbiavimas ne tik saugumo srityje, bet ir ekonomikos klausimais tapo itin svarbiais abiem pusėms.
Atsakomojo smūgio galimybė
Tačiau Japonijos saugumo suvokimas ir jo interpretacija Pietų Korėjai savaime siejasi su neigiamomis istorinėmis patirtimis ir Japonijos NSS korėjiečių visuomenei yra pristatomas kaip tiesioginė grėsmė nacionaliniam saugumui. Ypatingas dėmesys diskusijose skiriamas atsakomojo smūgio galimybei, kuri iš esmės suteikia galimybę smogti priešo bazėms tolimojo nuotolio raketomis. Nors Japonija tikina, kad toks sprendimas yra susijęs pagrinde su Šiaurės Korėjos karinė grėsme bei didėjančia Kinijos įtaka, Pietų Korėjos atstovai reikalauja glaudesnių konsultacijų gynybos klausimais, kurios būtų skaidrios ir padėtų palaikyti taiką bei stabilumą regione.
Iš Pietų Korėjos pusės taip pat išreiškiamas ir nerimas, kad NSS gali pažeisti Japonijos konstituciją, dažnai vadinamą „Taikos konstitucija“, kurios 9 straipsnis draudžia Japonijai naudotis karu, sprendžiant tarptautines problemas. Tačiau Japonija tikina, kad šalis turi teisę spręsti pati ir neprivalo gauti kitų šalių leidimo, kai klausimas kyla apie nacionalinį saugumą. Tam pasitelkiami pavyzdžiai iš Rusijos-Ukrainos karo bei vis intensyvėjančios Šiaurės Korėjos karinės galios demonstravimo. Pastaroji grėsmė yra vienodai aktuali ir Pietų Korėjai. Įdomu, kad atnaujintoje nacionalinio saugumo strategijoje, pirmą kartą per devynerius metus įtrauktos nuostatos, kurios leistų Japonijai turėti pajėgumų tiesiogiai vykdyti kontratakas prieš priešo raketų paleidimo bazes, tačiau tuo pačiu suteikia galimybę pradėti tiesioginius smūgius prieš raketų bazes Šiaurės Korėjoje ar Kinijoje.
Ar Pietų Korėjai yra pateikiama pakankamai argumentų, kad nereikėtų nerimauti dėl savo saugumo? Pastaruoju metu Japonijos karinė grėsmė nebuvo demonstruojama. Kas dėl salų „atsiėmimo“ retorikos, panašų naratyvą galima matyti ir Šiaurinių teritorijų atveju, kurias nuo Antrojo pasaulinio karo paskutinių dienų yra užėmusi Rusija. Tačiau ar yra imamasi konkrečių žingsnių šio klausimo sprendimui? Kol kas to įžvelgti nėra galima. Tačiau skirtinga istorinė atmintis regione ir neišspręsti nesutarimai išlaiko įtampą tarp šalių.
