Jei arsenale nebūtų veikiančių raketų, nebūtų galima jų ir paleisti
Per 2022-uosius metus įvyko ne vienas reikšmingas tarptautinis ar regioninis įvykis, su kuriais galima sieti suaktyvėjusią Šiaurės Korėjos karinės galios demonstraciją. Pirmiausia, tai naujo Pietų Korėjos prezidento išrinkimas. Yoon Suk-yeol yra konservatyvių pažiūrų atstovas, tradiciškai besilaikantis pozicijos, jog su Šiaurės Korėja veiksminga ne nuolaidžiavimo, o griežtos linijos politika. Liberalieji prezidentai, kaip antai prieš tai buvęs Moon Jae-in, teikė pirmenybę kalboms, deryboms ir švelnesnei retorikai, kas turėtų palengvinti šalių suartėjimą.
Antra, vasaros pabaigoje sklido kalbos, jog Šiaurės Korėja tieks paramą Rusijai kare su Ukraina, o lapkritį vyko jungtinės P. Korėjos ir JAV karinės pratybos – didžiausios iš iki tol buvusių (bei praktiškai nevykusios per prezidento D. Trump kadenciją). Visa tai gali būti laikoma dirgikliais, lėmusiais Š. Korėjos reakciją. Iš kitos pusės, jei arsenale nebūtų veikiančių raketų, nebūtų galima jų ir paleisti – pastaraisiais metais vis buvo fiksuojama nevykusių bandymų. Tad šių metų sėkmingi raketų paleidimai tarytum suponuoja, jog jau yra atrasta tinkamai funkcionuojanti raketų konfigūracija, sureguliuotas jų gamybos procesas. Tai turėtų reikšti, kad Šiaurės Korėjos grasinimai įgauna apčiuopiamesnę formą.
Tačiau pastarosiomis dienomis vykusių raketų bandymų priežastimis nurodomas pavojus, kylantis Šiaurės Korėjai iš Japonijos. Nesigilinant į tokių pareiškimų atitikimą realybei ar pagrįstumą faktais, verta žvilgtelti į tai, kas vyksta Japonijoje.
Pokyčiai Japonijoje
Japonija pagal savo konstituciją yra pacifistinė šalis. Konstitucijos devintas straipsnis teigia, kad šalis atsisako karo kaip tarptautinių konfliktų sprendimo būdo. Žinant Japonijos patirtį Antrojo pasaulinio karo metais, toks sprendimas atrodo logiškas – išbujojęs militarizmas privedė prie dviejų atominių bombų numetimo ant Hirošimos ir Nagasakio. Šis įvykis dar ilgai bus prisimintas kaip didžiausia nelaimė šalies istorijoje. Siekiant užkirsti kelią bet kokiai galimybei tokios nelaimės pasikartojimui, buvo panaikinta oficiali militarizmo susikūrimo priežastis – Japonijoje nėra kariuomenės. Tai Japonijai padėjo keletu aspektų – pirmiausia, buvo suformuotas pozityvus tarptautinis įvaizdis, o ištekliai, kurie būtų buvę skirti ginklavimusi, buvo paskirstyti ekonominiam vystymuisi bei viešojo gerbūvio gerinimui. Galiausiai, efektyvią šalies gynybą garantuoja dvišaliai susitarimai ir glaudūs ryšiai su JAV karinėmis pajėgomis. Vis dėlto, žvelgiant giliau situaciją tenka vertinti iš kitos perspektyvos.
Nors Japonijoje ir nėra oficialios kariuomenės, šalyje yra savigynos pajėgos (angl. Self-defence forces), suskirstytos į sausumos, oro ir vandenų rūšis. Šios pajėgos yra faktiškai kariuomenė, bet kadangi konstitucija tokio darinio egzistavimą draudžia, naudojamas alternatyvus pavadinimas. Savigynos pajėgų buvimas Japonijoje iškreipia pacifistinėje konstitucijoje nurodytas normas, tad neretai patenka į kairiųjų aktyvistų dėmesio lauką. Daugiausia įtampos Japonijos visuomenėje kilo 2014 m., kai buvo priimtas konstitucijos devintojo straipsnio reinterpretacijos paketas. Šis pokytis įvyko buvusio ministro pirmininko Shinzo Abės pastangomis, nes dominuojančiosios Japonijos liberaldemokratų partijos (LDP) vienas iš siekių XXI a. buvo priartinti Japoniją prie laikmetį atitinkančių šalių. Tai reiškia, jog karinių pajėgų neturėjimas yra Šaltojo karo laikų palikimas ir dabarties kontekste yra laikytina kaip trūkumas, o ne privalumas. Matant augančią karinę galią kaimyninėse šalyse, Japonija turi reaguoti ir nedemonstruoti silpnumo. Tad 2014 m. buvo priimtas nutarimas, jog Japonijos savigynos pajėgos gali dalyvauti kolektyviniuose kariniuose veiksmuose, teikiant pagalbą partnerinėms šalims už Japonijos ribų. Toks pokytis buvo pirmas žingsnis pakeičiant turimų pajėgų statusą – tai jau nebebuvo tik išimtinai šalies gynybai skirta institucija.
Japonija pakels gynybai skiriamą finansavimą iki 2% nuo BVP kas leis pagal finansavimo mastus šaliai tapti trečia pasaulyje po JAV ir Kinijos
Sunku vertinti, kiek toks LDP žingsnis buvo atspindintis liaudies nuomonę. Bet koks veiksmas, susijęs su pacifistiniu 9-uoju konstitucijos straipsniu, yra keliantis aistras ne tik Japonijoje, bet ir kaimyninėse šalyse. Kinija, Pietų ir Šiaurės Korėja neleidžia dingti militaristinės Japonijos nusikaltimų naratyvui iš viešojo diskurso. Dėl tos priežasties, gruodžio 16 d. priimti trys dokumentai – nacionalinė saugumo strategija, nacionalinės gynybos programos gairės ir vidutinio laikotarpio gynybos programa – iššaukė kritikos ir kaltinimų bangas, o iš Šiaurės Korėjos pusės – ir eilinį raketų bandymą.
Pagal naujuosius nutarimus, Japonija pakels gynybai skiriamą finansavimą iki 2% nuo BVP, kas leis pagal finansavimo mastus šaliai tapti trečia pasaulyje po JAV ir Kinijos. Numatyta, jog Japonija kurs naujo tipo raketas, vystys stebėjimo palydovų tinklą, statys naujus ginkluotės sandėlius ir pirks daugiau ginklų iš JAV. Per artimiausius 5 metus šiai plėtrai būtų skiriama apie 300 mlrd. JAV dolerių. Brangus, pacifistines normas ištempiantis planas parlamente buvo priimtas ir tikėtina, kad būtent pastarieji įvykiai 2022 metais galiausiai įtikino šalies politikus žengti tokį žingsnį.
Tad kuo skiriasi pastarųjų dienų Šiaurės Korėjos retorika nuo anksčiau buvusių priekabių ieškojimo? Ne itin. Žinoma, Japonijos požiūris į situaciją regione ir šalies gynybą keičiasi ir tai rodo aiškūs sprendimai. Bet ar nacionalinės saugumo strategijos atnaujinimas kelia grėsmę Šiaurės Korėjai? Taip pat ne. Tačiau ji atspindi įsisenėjusius įvaizdžius regione, istorinius santykius tarp šalių ir tuo grindžiamą tarpvalstybinę komunikaciją tiek dabar, tiek ir artimiausioje ateityje.
