Paskutiniais EBPO duomenimis, paskelbtais pernai, 2020 metais mūsų šalies valdžios pajamos siekė 36,1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), kai EBPO šalių vidurkis – 46,5 proc. Tuo tarpu išlaidos Lietuvoje sudarė 43,47 proc., kai tarp EBPO šalių narių – 53,59 proc. Taigi, esame įstrigę situacijoje, kurioje viešasis sektorius savo funkcijas privalo atlikti, tačiau efektyvumo lubos dar labai aukštai.
Lietuva EBPO nare tapo prieš ketverius metus ir įsipareigojo pertvarkyti valstybės valdomas įmones (VVĮ) į akcines bendroves. 2018 metais skelbta apie ketinimus iš 68-ių palikti tik 5 VVĮ, kitas pertvarkyti, reorganizuoti, sujungti. Planuota, kad teisinę valstybės įmonės formą išlaikys bent penkios VĮ. Tai Registrų centras, „Regitra“, Valstybinė miškų urėdija (suformuota iš 42 miškų urėdijų ir Miškotvarkos instituto), viena energetikos įmonė – prie Ignalinos atominės elektrinės prijungus Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūrą bei viena žemės ūkio įmonė, įkurta Žemės ūkio ir kaimo verslo centro ir distancinių tyrimų ir geoinformatikos centro „GIS-centras“ pagrindu.
Tokia pertvarka atitiktų modernios vadybos principus ir leistų iš privataus sektoriaus į viešąjį pritraukti kompetentingų specialistų, įdiegti naujus efektyvius veiklos procesus, greičiau perduoti įgytą patirtį ir galiausiai padėtų išspręsti pagrindinę viešojo sektoriaus problemą – neefektyvų valdymą.
Pertvarkius Valstybės įmones į akcines bendroves, suformuojama pajėgi valdyba, turinti pasitikėjimą ir gaunanti realią atsakomybę. Ji gali pakeisti įmonės kursą vien tuo, kad pradedama orientuotis ne į procesą, bet į efektyvumą ir rezultatų siekimą.
Būtinybė dirbti ir sugebėti konkuruoti laisvoje rinkoje yra gyvybiškai svarbi. Pavyzdžių toli žvalgytis nereikia. Ką tik baigėsi antrasis elektros rinkos liberalizavimo etapas, kuriame valstybės kontroliuojamas „Ignitis“ dėl šimtų tūkstančių buitinių vartotojų varžėsi su šešiais privačiais konkurentais. O konkuruodamas buvo priverstas taikyti ir vis dar yra visus efektyvumo įrankius, pritraukiant, o vėliau ir išlaikant klientus. Kai tenka kovoti dėl kiekvieno kliento, žaidimo taisyklės keičiasi iš esmės. Ir keičiasi į gerąją pusę, tiek žvelgiant iš klientų, tiek iš pačios įmonės ar valstybės perspektyvos,
Net jei dėl veiklos specifikos esi vienintelis mieste ar net vienintelis šalyje, kaip kad tarkime jūrų uostas, šių dienų aktualijos rodo, kad negali ramiai gyventi, priklausant nuo valstybės užsakymų. Geri laikai anksčiau ar vėliau baigiasi ir net išskirtinę padėtį šalyje užimantys turi pradėti aktyviai ieškoti konkurencinio pranašumo, užsitikrinant naujus krovinius, naujas jų transportavimo kryptis, pasiūlant efektyvesnę kainodarą.
Šiuo metu Lietuvoje vis dar turime 46-ias Valstybės valdomas įmones, vadinasi, jas pertvarkant, darbo likę dar nemažai. Viešajame sektoriuje efektyvumo trūksta daugelyje sričių nuo strategijos iki kiekvieno darbuotojo kasdienių darbų tikslingumo. Tad vienos efektyvios piliulės visoms matyt surasti nepavyks.
Į visiškai naują kokybinį lygmenį viešąjį sektorių galėtų pakelti inovacijos, tačiau joms trūksta ir dėmesio, ir investicijų. Inovacijų diegimas vis dar traktuojamas ir kaip brangus malonumas nesistengiant suprasti, kad investicijos atsipirks ir inovacijos atneš naudą ir apčiuopiamą rezultatą nebūtinai artimoje ateityje.
Vienu iš labiausiai matomų dalykų yra tvarumas, kuris jau tapo pagrindiniu Europos Sąjungos (ES) darbotvarkės punktu. Deja, daugelis žaliųjų strategijų viešajame sektoriuje vis dar yra „popierinės“. Viešajame sektoriuje veikiančios įmonės jau kelia sau tikslus vykdyti tvarią veiklą (tai sveikintinas žingsnis), tačiau tikslams pasiekti pasiliekamas pernelyg ilgas laikotarpis, neįvertinant, kad žalumas, tvarumas ir atsakinga veikla šiuolaikinės visuomenės suvokiama jau kaip šių dienų realybė. Tai jau labiau norma nei siekis. Tad jei deklaratyvūs teiginiai dar tik išsakomi, visuomenė jais netiki, jie netenkina akcininko, demotyvuoja skirtį tarp viešų kalbų ir realybės kasdien matančius darbuotojus.
Politikų nenoras „paleisti“ viešąjį sektorių yra dar vienas iššūkis. Jis atrodo savaime suprantamas, kai jauti atsakomybę prieš rinkėjus ir nori įgyvendinti politinę valią, tačiau tai gerokai apsunkina valstybinių įmonių darbą, nes jos yra priverstos laviruoti tarp politinės linijos ir visuomenės lūkesčių, ieškoti būdų, kaip būtų galima koreguoti įmonės kursą, labiau išnaudojant vidinį potencialą.
Tam, kad Lietuvos viešasis sektorius būtų labiau ekonomikos, o ne biurokratijos dalis, reikia pertvarkyti jam priklausančias įmones, į jų valdymą maksimaliai įtraukti nepriklausomus specialistus, perimti gerąsias praktikas iš privataus sektoriaus, nusistatyti aiškius tikslus ir matuoti tarpinius rezultatus, investuoti į inovacijas ir veiklos skaitmeninimą.
Europos Komisijos skelbiamame Europos valdymo kokybės indekse (European quality of government index) 2021 metais ir vėl pirmavo Danijos centrinis regionas Midtjylland, kuris pasiekė aukščiausią – 1.70 – reitingą Europos Sąjungoje ir aplenkė kitus keturis šalies regionus. Europos valdymo kokybės lyderio teritorijoje gyvena apie 1,3 mln., arba maždaug 23 proc. Danijos gyventojų, o regiono strategija pagrįsta 17-a Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslų.
Tam, kad kiekvienam žmogui taptų patrauklia ir tvaria vieta, Danijos centrinis regionas siekia bendradarbiavimo su mokslo institucijomis, privataus kapitalo įmonėmis ir viešojo sektoriaus atstovais regioniniu bei nacionaliniu lygmenimis. Šis regionas savo sėkmės receptą nusako paprastai: geros partnerystės yra esminis sėkmės elementas.
M. Švaikauskas
