Norima to, ko aiškiai neapibūdinama
Pradėkime nuo to, kad vis dar lieka neaišku, kas yra ir kaip pasireiškia lyderystė, kurios taip norima. Dažnai atrodo, kad lyderystė yra tiesiog buvimas pirmu(-a), kartais, kad tai – gebėjimas tvirtai laikytis savo pozicijos, kartais pasitikėjimas savimi, kartais pasiaukojimas dėl kitų, o kartais – net blogas pavyzdys, pvz., autoritarinis lyderis irgi yra vadinamas lyderiu. O kur dar svarstymai, apie lyderystės pranašumą prieš vadovavimą? Dažnai atrodo, kad naudoti žodį „lyderis“ ar „lyderystė“ paprasčiausiai yra mados reikalas ir ne daugiau.
Dėl nevienareikšmiško apibrėžimo lyderystės sąvoka yra naudojama padrikai, neaiškiai, be konkretaus turinio, kurį suprastume santykinai vienodai. Žinoma, ir mokslas atskleidžia, kad vadovavimą ar lyderystę apibrėžti nėra lengva, tačiau reikia suprasti – būdami nekonkretūs ir norėdami kažko, kas nėra aiškiai apibrėžta, nesulauksime nieko konkretaus. Jeigu sakydami asmeniui tapti lyderiu turėsime omenyje būti empatišku ir įsiklausančiu (tokių lyderystės apibūdinimų irgi rasime), o asmuo taps tokiu lyderiu, kokiu supranta pats, pavyzdžiui, nuolatos kuriančiu naujas veiksmingumo strategijas – negausime nieko konkretaus ir galbūt vertingo. Kitaip tariant, jeigu norime, kad asmuo būtu empatiškas ir įsiklausantis – tą jam ir pasakykime, o nevilkime visko į lyderystės apvalkalą. Arba pagaliau apibrėžkime lyderystę aiškiai ir suprantamai.
Lyderis – (ne)vienintelis ir (ne)pakartojamas
Reikia pripažinti, kad lyderiai turi nemažą reikšmę aplinkinių žmonių veiklai, įsitraukimui, visuomenės ir organizacijų sėkmei. Visgi, ar vienas lauke yra karys? Greičiausia, kad taip. Tačiau vargu, ar jis yra lyderis. Iš esmės yra nesvarbu, kaip mes apibūdinsime lyderystę – lyderiui reikalingi asmenys, kurie juo sektų. Dažnu atveju apibūdinant lyderystę apsiribojama tik tuo, kad lyderis turi vesti (angl. lead) kitus į priekį, veikti kitų elgesį, pvz., motyvuoti, skatinti, tačiau neatsižvelgiama, kad ir lyderio sekėjai turi įtakos lyderiui ir visam lyderystės procesui.
Lyderystės romantizavimas, kuomet mes priskiriame lyderiams beveik nežmogiškas galias ir manome, kad lyderis yra ypatingiausias asmuo iš visų, galintis padaryti viską vienas, trukdo suprasti lyderystės procesą plačiau ir aiškiau nei suprantame dabar. Apskritai yra pastebima, kad lyderio reikšmė yra išpūsta. Pamirštas abipusis lyderystės procesą, kur reikšmingos įtakos lyderystei turi ir sekėjas (dažniausiai darbuotojas).
Yra žmogiška tikėtis, kad kito asmens bendravimas su manimi paveiks mano elgesį. Pavyzdžiui, jeigu aplinkiniai asmenys neklauso, o galbūt kaip tik priešinasi man, ar aš išliksiu toks pats nuoseklus ir toliau sieksiu motyvuoti kitus? Būtų nežmogiška į tai nereaguoti ir neišreikšti vienos ar kitos emocijos, kuri paveiks ir mano elgesį su kitais žmonėmis. Neretai yra neatsižvelgiama, kad ir aplinkiniai asmenys sąmoningai arba nesąmoningai, tiesiogiai ar netiesiogiai veikia mūsų pačių elgesį. Tai taip pat vyksta ir lyderystės procese. Pamirštama, kad dažniausiai sekėjai yra aktyvūs lyderystės proceso dalyviai, o ne pasyvūs stebėtojai, laukiantys kol juos kas nors pajudins. Sekėjai gali priešintis, sutikti, aktyviai keisti kryptį ir daugiau.
Išmokyk ne vesti, o sekti
Reikia pripažinti, kad ne visi asmenys nori būti lyderiais, ir tai yra natūralu. Ne visi asmenys turi aukštą galios motyvaciją ar bendrai siekį ką nors vesti į priekį, nes tai atima daug resursų, o gaunama grąža ne visada atperka pastangas. Galiausiai reikia atsiminti, kad lyderių skaičius yra ženkliai mažesnis nei lyderiais sekančių žmonių, todėl manyti, kad dėmesį turime skirti tik lyderiui ir koncentruoti jėgas į vieną grupę – nelogiška.
Galima teigti, kad dėmesys sekėjams yra neskiriamas todėl, kad manoma, kad sekti moka visi. Tiesa, yra evoliucinės psichologijos atstovų, kurie būtent tai ir teigia – mes turime užprogramuotą gebėjimą sekti, kai tam yra tinkamos sąlygos ir tinkamas lyderis. Tačiau, ar užtenka tik evoliucinės prigimties sekti? Greičiausiai, kad ne.
Tyrimai atskleidžia, kad siekiant patirti sėkmę organizacijoje ar bendruomenėje, yra reikalinga žmones mokyti būti ne tik lyderiu, bet ir sekėju, o tokias programas jau yra įdiegusios net federalinės JAV institucijos. Gebėjimas būti geru sekėju yra ne tik buvimas paklusniu ir daryti tai, ką pasako lyderis, tačiau ir gebėjimas konstruktyviai reaguoti į lyderį, jo nurodomą kryptį ir gebėti kvestionuoti nurodoma kryptimi siekiant didžiausios sėkmės. Tyrimai atskleidžia, kad mokymas būti sekėju padeda organizacijose vystyti į partnerystę grįstą ryšį tarp lyderio ir sekėjo, lyderiai yra labiau sąmoningi bendraudami su sekėjais, sekėjai tampa labiau sąmoningi veikdami ir yra produktyvesni.
Nors lyderystė yra svarbi, tačiau išpūstas įsitikinimas, kad lyderiai yra vieninteliai unikalūs ir nepakartojami yra neteisingas, o lyderystės sąvokos naudojimas – labiau mados reikalas. Lyderystės procesas yra niekinis be sekėjų ir suvokimo, kad sekėjai turi didžiulę įtaką lyderystės procesui. Kur yra lyderis, ten turi būti ir sekėjai. Siekiant efektyvesnio lyderystės proceso yra svarbu ne tik nuolat galvoti apie sekėjus, tačiau ir mokyti žmones jais būti.
Tadas Vadvilavičius, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros doktorantas
