Tarp Viešųjų pirkimų įstatyme (VPĮ) apibrėžtų pagrindinių viešųjų pirkimų principų šalia lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo nuo kitų metų atsiras papildoma nuostata, kad vykdydama viešuosius pirkimus perkančioji organizacija turi siekti inovacijų ir žalumo.

„Tai reikalinga, nes žaliųjų pirkimų apimtys neauga taip greitai, kaip norėtųsi. Kita vertus, gali atsirasti kitų principų perteklinio ribojimo rizika, nes ne visi tiekėjai galės iš karto pradėti siūlyti žalumo kriterijus atitinkančias prekes ir paslaugas. Visi įstatyme numatyti principai yra lygiaverčiai, tik juos proporcingai derinant viešieji pirkimai gali būti vadinami kokybiškais, tad žalumas gali tapti iššūkiu tiek perkančiosioms organizacijoms, tiek tiekėjams. Turės būti atrasta riba, kur pirkimą galima žalinti, o kur tai pažeis kitus viešųjų pirkimų principus“, – komentuoja advokatų kontoros „Magnusson“ partneris Marius Endzinas.

Reglamentavimas – tik pirmas žingsnis

Advokato teigimu, vien tinkamo reglamentavimo gali ir nepakakti, kad žaliųjų pirkimų padaugėtų. Svarbus vaidmuo tenka Viešųjų pirkimų tarnybai, kuri turės detalizuoti, kaip turi vykti žalieji pirkimai, į ką atsižvelgti juos vykdant, kokie aspektai turėtų būti pagrindžiami ir panašiai. M. Endzinas mano, kad tai bus iššūkis, nes pirkimai apima be galo daug skirtingų sričių – nuo vaistų iki transporto priemonių.

„Nuo sausio 1 d. perkančiosios organizacijos turės turėti pagrįstus argumentus, kodėl jos reikalauja vienokių ar kitokių sąlygų ir kaip tai susiję su žalumo aspektu. Kiekvienu atveju turės atsirasti paaiškinimas, kodėl perkama tokia, o ne kitokia prekė ar paslauga.

Tiekėjus įstatymo pakeitimai paveiks nevienodai – vieniems žalumas taps privalumu, nes jie gebės įrodyti, kad jų prekės ar paslaugos atitinka reikalavimus, kiti kels klausimą apie nepagrįstai ribojamą konkurenciją, ginčys sąlygas, reikalaus paaiškinimų. Ginčų tikrai kils, dalis jų pasieks teismus, pradės formuotis praktika, kuri ir parodys, kaip sekasi vykdyti pareigą atlikinėti žaliuosius pirkimus“, – kalba jis.

Advokato nuomone, kliūtimi sparčiai augti žaliųjų pirkimų skaičiui gali tapti ir perkančiųjų organizacijų poreikiai, kuriuos dažnai lemia ne žalumas, o žinomumas ir patikimumas. Kaip pavyzdį jis pateikia medicinos įrangos pirkimus. Jei gydytojai moka dirbti su tam tikra įranga, žino, kaip ji veikia, įsitikina, kad yra patikima ir kokybiška, tad ir pirkdami ateityje bus linkę įsigyti tokią pačią, o ne būtinai žalesnę.

M. Endzinas atkreipia dėmesį, kad tokių atvejų nereikėtų visuomet tapatinti su korupcija. Jo teigimu, panašiai vyksta ir Skandinavijos šalyse, kur viešieji pirkimai yra itin skaidrūs, o korupcijos suvokimo indeksas – visai kitoks nei Lietuvoje.

„Skandinavijoje labiau kreipiamas dėmesys į socialinį aspektą ir tvarumą. Imkime Norvegijos nacionalinio transliuotojo pavyzdį, kuomet darbuotojams buvo perkami telefonai. Renkantis buvo vertinama ne tik kaina ir žalumas, bet ir darbuotojų požiūris – buvo atlikta jų apklausa, po kurios paaiškėjo, kad darbuotojai jaustųsi vertinami labiau, turėdami brangesnius žinomo gamintojo telefonus. Atrodytų, jog pigesnius telefonus rinktis ekonomiškiau, tačiau susumavus tokius dalykus, kaip telefonų gedimo dažnumas, garantijos galiojimo trukmė, kokios medžiagos ardant pasenusį aparatą perdirbamos ir neperdirbamos, brangesni telefonai tapo ilgaamžiškesniu, žalesniu ir geresniu darbuotojų atžvilgiu pasirinkimu. Lietuvoje tokio skandinaviško požiūrio vertinti ateities perspektyvą dar trūksta, mes labiau linkę žiūrėti į „čia ir dabar“, – komentuoja M. Endzinas.

Kaip žalumas paveiks mažiausią kainą?

Lietuvoje labai dažnai pirkimai vykdomi vadovaujantis mažiausios kainos kriterijumi, tad advokatas svarsto, kad žalieji pirkimai ne visada galės būti konkurencingi savo kaina, nes žalumas kainuoja daugiau ir natūralu, kad už tai reikia susimokėti.

„VPĮ ir šiuo metu yra pasakyta, kad negali būti vykdoma daug pirkimų mažiausia kaina, bet realybė neretai būna kitokia. Atstovaudami klientus esame susidūrę, kai paslauga perkama pagal kainos ir kokybės santykį, bet tuomet pretenzijas ima reikšti prižiūrinčios institucijos, teigdamos, kad kitas tiekėjas siūlė gerokai mažesnę kainą, tad brangesnis pasirinkimas yra lėšų švaistymas. Su tokia rizika gali susidurti ir žalieji pirkimai, jei juos vertinant bus žiūrima tik į kainą. Kad požiūris pasikeistų, būtina žvelgti kompleksiškai“, – sako jis.

Anot M. Endzino, mažiausia kaina gali būti labai rizikingas pasirinkimas, to pavyzdžių iš įvairių sektorių netrūksta viešojoje erdvėje, kai vėliau kyla nepasitenkinimų įsigytų prekių ar paslaugų kokybe. Tad mažiausia kaina irgi pareikalauja savo kainos – tenka susimokėti reputacija, skundais, prekių keitimu, statybos darbų brokais ir panašiai.

Advokatas tikisi, kad žalieji pirkimai galėtų tapti prielaida tam, kad viešieji pirkimai apskritai taptų kokybiškesni, poreikiai labiau pasverti, sprendimai argumentuoti. Žalias nebūtinai turi būti savaime kokybiškas, bet nukreipti tiek perkančiųjų organizacijų, tiek tiekėjų mąstymą kokybės link gali.