Vis dėlto, siekiant pritraukti potencialius sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų vartotojus ir viešinant savo veiklą socialinėse erdvėse, tai daryti reikia atsakingai bei nepažeidžiant įstatymuose įtvirtintų draudimų.

Nėra abejonių, jog nuomonės formuotojų skleidžiama informacija, transliuojamos sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos, operacijos yra reklama, jai taikomi Reklamos įstatymo keliami reikalavimai, o už jų nesilaikymą gali kilti atsakomybė ne tik reklamos užsakovui (sveikatos priežiūros įstaigai), bet ir reklamos paslaugų teikėjui (nuomonės formuotojui).

Pirmiausia, įstatymo 15 str. 1 d. yra aiškiai įtvirtina, jog sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklamose yra draudžiama naudoti paciento vardą, pavardę, įvaizdį, o taip pat remtis sveikatos priežiūros įstaigų, sveikatos priežiūros specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis.

Kas yra „asmens sveikatos priežiūros paslauga“? Tai veikla, įskaitant tyrimus ir su asmeniu tiesiogiai susijusius patarimus, kuria stengiamasi asmenį išgydyti, apsaugoti nuo susirgimo ar įvertinti jo sveikatos būklę. Ši sąvoka taip pat apima paciento slaugą ir su ja susijusią priežiūrą bei tiesioginį paciento materialinį aprūpinimą, kuris reikalingas asmens sveikatos priežiūros veiklai vykdyti, išskyrus farmacinę veiklą.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra nurodžiusi, jog įstatymo 15 str. 1 d. yra imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis net esant paciento sutikimui viešai naudoti jo vardą, pavardę ar įvaizdį (išvaizdą, elgseną ar veiklą).

Vadinasi, net jeigu ir yra nuomonės formuotojo sutikimas reklamoje atskleisti savo vardą, pavardę, įvaizdį, vis tiek yra privalu laikytis imperatyvių įstatymo 15 str. nuostatų. Tai reiškia, kad sveikatos priežiūros paslaugas ar medicininę įrangą, įvairias sveikatos priežiūros įstaigų ar jų specialistų rekomendacijas draudžiama reklamuoti iš viso. O juk neretai tokia nuomonės formuotojų informacija net nėra žymima kaip reklama, nors piniginė ar kitu būdu (pavyzdžiui, barteriu) gaunama nauda akivaizdi.

Verta prisiminti, kad mūsų Konstitucijos 7 str. įtvirtinta, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. O už minėto įstatymo 15 str. įtvirtintų reikalavimų nesilaikymą reklamos užsakovui ar jos teikėjui gali būti skirta bauda iki 3 procentų jų metinių pajamų (!) praėjusiais finansiniais metais, bet ne daugiau kaip vienas šimtas tūkstančių eurų. Be to, sveikatos įstaiga gautų ne tik baudą, bet ir nesusigrąžintų nuomonės formuotojui sumokėto atlygio už reklamą.

Ema Kontaraitė, profesinės advokatų bendrijos „Avocad“ teisininkė