– Kokias pamokas išmokome stebėdami praėjusio karantino procesus?

– Tai sutelkė mokyklų bendruomenes. Balandžio mėnesį vykdėme tyrimą kartu su mūsų kolegomis Slovėnijoje. Pamatėme, jog mokyklų vadovams, kuriems užgriuvo didelė atsakomybė sustyguoti visą mokymosi procesą, sulaukė didžiulio palaikymo iš savo bendruomenių. Ugdymas nėra tik vieno mokytojo (-os) reikalas. Mokymosi iššūkiai turi būti sprendžiami kolegialiai, padedant vienas kitam.

Tikrai patobulėjo bendroji mokytojų, vaikų ir tėvų skaitmeninė kompetencija. Visuomenė vis labiau suvokia, kaip technologijos išties gali mums padėti organizuojant švietimą.

Patobulėjo mokyklų bendruomenių gebėjimas atsirinkti, kokie įrankiai, platformos ir mokymosi aplinkos yra joms tinkamiausios skirtingų dalykų ir skirtingo amžiaus vaikų mokymui(si), bendravimui ar pedagoginei sąveikai realizuoti.

– Ką, Jūsų nuomone, verta išskirti kalbant apie neišmoktas pandemijos pamokas?

– Tai vaikų įsitraukimas ir dalyvavimas vykdant ugdymo procesą nuotoliniu būdu, grįžtamojo ryšio trūkumas, smalsumo sužadinimas, motyvacija ir savarankiškas mokymasis. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad su jomis susiduria beveik visų šalių mokytojai.

Viena vertus, galime sakyti, kad dalis vyresniųjų vaikų pagerino rezultatus. Tai galima paaiškinti iš vaiko psichologinės ir fiziologinės raidos aspektų: paaugliams, kurie yra didelė besimokančiųjų grupė Lietuvoje, nereikėjo labai anksti keltis, jie turėjo daug ramesnį ritmą ir galimybę susikaupti, įsigilinti.

Kita vertus, mažesnieji, pradinių klasių mokiniai, be abejo, savarankiško mokymosi gebėjimo neturi ir tai nebuvo labai stipriai akcentuojama. Tačiau tai yra būtinas gebėjimas, kurį turime ugdyti nuo mažų dienų, nes jis ypač padeda vaikams pereiti tranzityviuosius laikotarpius – iš priešmokyklinio ugdymo į pirmąją klasę, iš ketvirtos į penktąją ir iš pagrindinės mokyklos į gimnaziją. Mokėjimo mokytis gebėjimą turintys vaikai minėtus laikotarpius įveikia ženkliai švelniau ir jų rezultatai nukenčia mažiau.

– Kaip vertintumėt pasiruošimą antrajam karantino laikotarpiui?

– Aš išskirčiau kelis dalykus. Pirmiausia, tai organizaciniai sprendimai. Pradžioje to chaoso buvo nemažai. Puikiai atsimename, jog tik vasaros pabaigoje buvo pateiktos instrukcijos, kurių įgyvendinimas mokyklų vadovams kėlė daug iššūkių.

Vis dėlto, manau, jog ugdymo organizavimo schema nebuvo aiški, ir ramesnis vasaros laikotarpis, kada buvo galima išdiskutuoti keletą alternatyvų, atsakingų institucijų nebuvo pilnai išnaudotas. Metodologine prasme galime pasakyti, jog gairės – parengtos, jos nėra ir neturi būti labai detalios. Kiekviena mokykla pritaiko jas pagal savo situaciją.

Vis dar žingsniuojame klaidų ir bandymų keliu. Manyčiau, kad reikia daugiau dalijimosi patirtimi tarp mokyklų, patirčių vertinimo ir rezultatų palyginimo.

– Ar galima tikėtis, jog karantino laikotarpiu įgytos patirtys paskatins rimtesniems pokyčiams švietimo sistemoje?

– Manau, jog paskatins. Ši situacija suteikė progą pamatyti, kad atskiri, fragmentuoti švietimo sistemos pokyčiai neneša rezultatų. Pažiūrėkime Estijos patirtį: jei jau daromas pokytis, jis daromas sistemiškai, nacionaliniu lygiu siekiant aiškių rezultatų.

Antrasis pokytis sietųsi ne tiek su technologijomis, bet su tuo, ką jos atvėrė. Mokymosi proceso organizavimas tapo matomas visuomenei, labiau suprantamas tėvams.

Taip pat, manau, jog visi suprato, koks nelengvas ir iššūkių reikalaujantis yra pedagogo darbas, kiek daug uždavinių jiems kyla dirbant su įvairiomis besimokančiųjų grupėmis, kuriose kiekvienas mokinys yra unikalus.

Šis matomumas turės pozityvų poveikį mokytojo darbui, didesnei pagarbai ir supratimui, kiek mes turime investuoti į šių specialistų rengimą ir kiek jie turi gebėti.

– Kodėl, kalbant apie žmogaus teises, svarbu įtraukti ir švietimo klausimą?

– Teisė į kokybišką ugdymą, teisė į mokymosi prieinamumą, teisė, jog būtų pripažinti įvairūs mokymosi poreikiai – vienos svarbiausių žmogaus teisių. Nebūtinai tai mokymosi sunkumai, bet taip pat ir ypatingi gabumai, talentai, kurie taip pat neturi būti ignoruojami.

Bijau pameluoti, bet gal šimtmetį švietimas nepatyrė tokio didelio sukrėtimo, kaip šios koronavirusinės infekcijos sukeltos krizės akivaizdoje. Kaip ir visose situacijose, nors jos turi ir neigiamų aspektų, bet kažkuria prasme, sakyčiau, jog šita situacija pasitarnavo, kad mes iš tikrųjų peržiūrėtume švietimo sektorių ir turėtume tokį sisteminį poveikį.

Iki šiol reformos daugiau kabino kažkokius aspektus, kurie plačiai nepalietė visos pertvarkos – trūko plataus žvilgsnio į visą švietimo ekosistemą. Tačiau reforma turi apimti visus lygmenis, kad tai nebūtų tik vienos ar kelių ugdymo programų peržiūrėjimas. Reikia žiūrėti kompleksiškai, pavyzdžiui, tiek į mokytojų rengimą, tiek į mokinių požiūrį, tiek į įsitraukimą į mokymąsi ir tėvų indėlį.